Zaksas ir šliūbas ar protas ir meilė?

Pavasarį visa gamta pratrūksta išorėn - auga, žydi, poruojasi, tuokiasi, kasa urvus, stato guolius, neša lizdus. Kregždės kaip pašėlusios lipdo pastogėje savo molinius namelius, nenori statytis tik paliktose vietose; visur jų pilna. Net balkono pastogėje įsikūrė ir kelis kartus pradėjo lipdyti prie atidaromų balkono durų. Tenka mokyti civilizacijos. Jų poravimesi ir tuoktuvėse nėra jokios demonstracijos, o koks entuziazmas ir atsakomybė! Čia Resorte pašėlusios gamtos stichijos yra harmonijoje su visa gamta ir žmogumi. Žmogui, ypač nenatūraliam, tikinčiam žmogui, yra ko pasimokyti iš gamtos.

Ištekėjusi ir tekanti upė.
Užteršę protą ideologijomis ir sielą tikėjimais vis daugiau kariaujame, užteršiame ir numariname žemių, upių ir ežerų. Tikėjimo pergalei, mediniam kryžiui reikia sunaikinti gyvybę - užmušti ir nukryžiuoti medį. Proto ir sielos išvalymas ir transformacija - meditacija - geriausiai apsaugo ir grąžina žmogui, o vėliau ir gamtai tekėjimą, meilę, ekstaziškumą.

Spauda iš pirmo puslapio rėkia apie laidų vedėjos Agnės ir bankininko Simo vestuves žengiant prie altoriaus bažnyčioje, o pakeliui pakrikštijant ir nuotakos sūnų. Vestuvės ir krikštynos parodinės, nes yra kam ir ką parodyti. Viską, kas materialu, lengva ir norisi rodyti. Sunkoka net susilaikyti. Paprastai parodos ir parodijos kuriamos, kai trūksta ar ir visai nėra jausmo, vidaus, meilės. Visuomet reikia įsižiūrėti, ko mums trūksta ir ką kuriame. Kol kas pasaulyje, ir ypač Lietuvoje, parodų - per akis, o meilės ir žmoniškumo trūksta. Labai trūksta. Gyvenimas - ne televizija ir ne bankas. Tai tik gyvenimo kepurės. Gal net skrybėlės. Apgailėtina, kai po jomis nėra nei galvos, nei širdies.

Gamtoje niekas nei eina į zaksą, nei ima šliūbą - neregistruoja tuoktuvių nei valdžiai seniūnijose, nei dievams bažnyčiose. Poroms ir mylimiesiems nereikalingi nei svečiai, nei šventikai, dievai, nei liudytojai. Jie gali būti, bet jie nereikalingi. Jei jie reikalingi, tai nei energija, nei tuo labiau meilė, tarp jų neteka. Tuomet bus ne tikra, o parodinė pora; tokios pat ir vestuvės. Visa natūrali Žemė tuokiasi pagal individualumą, tekėjimą ir taip gyvena. Be parodijų. Iš vidaus. Tik taip gyvenant ir vyksta gyvybės augimas, brendimas, evoliucija, sueitis, seksas ir judėjimas nuo sekso į mylėjimąsi ir net anapus jo.

Mergina iki ir po krikšto.
	Gyvoje ir laisvoje gamtoje nėra nė vieno įsakymo, jokių tradicijų ir ceremonijų - tik augimas, virsmas, transformacija; išėjimas išorėn į šį pasaulį - gimimas ir mirtis - grįžimas vidun. Apsaugokime gamtą ir žmogų nuo draudimų, įsakymų ir ceremonijų. Tuomet mus sups nuolatinis žvaigždžių švytėjimas ir medžių žydėjimas; gamtos, žmogaus šokis, daina ir šventimas.

Gamtoje poros nuo pat pradžios iki pabaigos dalijasi - patinas veda, patelė teka. Gamtoje visi individai junta vitalinės ir seksualinės energijos tekėjimą. Į beveik negyvą vitalinę ir seksualinę energijas reaguoja net elektriniai ir kiti prietaisai. Poros pradinis požymis yra jų energijų tekėjimo jutimas. Be energijų tekėjimo jutimo poros nelaimingumas - nulemtas. Gamtos poros junta tą tekėjimą ir dėl to nesitampo, nesistumdo ir nesimuša. Tikros, neparodinės tuoktuvės tėra vestuvių - vedimo-tekėjimo pradžia.

Paprastai tiems, kurie daug skiria pinigų, pastangų, laiko vestuvėms, rodymuisi, trūksta jausmo, darnos, meilės. Juos reikia kurti. Ir ne tik iki vestuvių, o ir po jų. Kiekvieną dieną, kiekvieną momentą. Pora gimsta tik po atsako į tekėjimą, vedimą, į jausmą, meilę, po atsakomybės prisiėmimo, po atsako į meilę iš abiejų pusių. Pirmoji gamtos, netgi Visatos pora, matyt, yra vandenilis, vandenilio atomas gimęs dar jos pradžioje prieš beveik keturiolika milijardų metų. Kiekviename vandens ir gyvybės laše yra vandenilis - protono, teigiamo krūvio ir elektrono - neigiamo krūvio pora. Vandenilis, gimęs iš protono ir elektrono traukos, energijos tekėjimo, gal net meilės, yra gyvybės ir evoliucijos nešėjas nuo pat Visatos pradžios. Jis ir mylimieji nesivargina parodijomis ir net vestuvėmis. Blogiausia, jei į poravimąsi ir tuokimąsi įsimaišo tikėjimas, jog zaksas ar šliūbas padės kurti darną ir meilę. Yra atvirkščiai.

Dėsnis: kuo daugiau dėmesio, pinigų, energijos, laiko pora skiria vestuvėms, krikštynoms ir kitoms parodijoms, tuo mažiau jų lieka kurti harmonijai, gyvybei, meilei; kuo daugiau - skiria vedimui ir tekėjimui - tuo darnesnė pora, šeima, laimingesni - visi nariai. Vyro veiksmai turi priminti sėklos pratrūkimą, skleidimąsi, augimą dirvoje, moters - dirvos atsaką į sėklos augimą, šaknijimąsi, šakojimąsi, žydėjimą, aromatą. Sėkla jau turi vidinę struktūrą ir energiją. Bet jas galima tobulinti. Dirva jau turi medžiagas ir energiją, bet jos turi tekėti į sėklą, atsirinkti ir palaikyti tai, kas tikra, natūralu, gyva, tai, kame yra balansas ir ateitis. Tekėti ir palaikyti ne piktžolę, o žolę; tekėti ir palaikyti ne kelmą, kryžių ar dinozaurą, o - medį, sodinuką, skiepą ar žinduolį. Šiuolaikinėje sukietėjusioje nuo ideologijų, partijų ir tikėjimų visuomenėje laimingam gyvenimui būtina išmokti vyrui vesti, o moteriai tekėti. Kiekvieną akimirką, nuolat.

Dažnai keisti dirvą ir augalą - žalinga. Tik tuomet, kai jie neatitinka vienas kito. Vieną, kitą kartą per visą gyvenimą. Viena vertus, dažniausiai geriausia medžio niekada nepersodinti. Taip ir yra gamtoje. Kita vertus, kartais dirva gali auginti daug gražesnį ir vaisingesnį medį ar medis gali būti daug gražesnis ir vaisingesnis, bet - tik kitoje dirvoje. Tuomet reikia persodinti su galva ir širdimi.

Žemėje viskas auga. Ir pasėta kvailybė, ir parodija, ir meilė. Ir ne tik auga, bet ir evoliucionuoja. Kai vadai ir dievai netrukdo, ir net, kai trukdo. Svarbu tai matyti. Kai žvilgsniui trukdo kepurė ar skrybėlė, pasinaudokim įžvalga. Pabandykim įžvelgti, kas yra po jomis. Ar po jomis yra galva ir širdis - protas ir meilė? Jei įžvalgos neturime - ne bėda. Ją, kaip ir sodą, galima užsiauginti. Gyvenant ir medituojant, gyvenimą sujungiant su meditacija. Tuomet viskas virsta sodu, aromatu, orkestru. Toks gali būti ir mūsų, Lietuvos, visos Žemės likimas.

Prembuda, 2012-06-12