Religijos apibūdinimo priedas

LIETUVOS VYRIAUSIAJAM ADMINISTRACINIAM TEISMUI
Tilto g. 17/4, LT-01101 Vilnius

Per Vilniaus apygardos administracinį teismą

PAREIŠKĖJAS
Religinės bendruomenės Ošo meditacijos centro “Ojas” lyderis
Mečislovas Vrubliauskas,
a/k 35004250559
Pavasario 21d, Vilnius

ATSAKOVAS:
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija
Gedimino pr. 30/1, LT - 2600 Vilnius

2004-06-23

Religijos apibūdinimo
priedas

   1. Pagal Religijotyros žodyną [1] p.320: “Teisingiausia, matyt, yra koncepcija, teigianti, jog religija susideda iš 3 dėmenų - doktrinos, kulto ir bažnyčios.”

   1.1. Šiuo požiūriu Ošo "Ojas" meditacijos centre yra visos trys dalys. Yra doktrina , kuri [1] p.100 apibrėžiama, kaip “teorinė dalis - joje pripažįstamų teiginių visuma”, yra kultas , kuris p.208 apibrėžiamas, kaip “sakralinės praktikos, veiksmų, sudarančių išorinę rel. doktrinos (tikybos) turinio išraišką, visuma; praktinis religijos aspektas. <...>” ir yra bažnyčia - šiuo atveju bendruomenė.

   1.2. “Ojas” meditacinės religijos doktrina paremta Ošo mokymu, kurio pamatas yra meditacija ir jo samadhi, kurią jis patyrė 1953 m. kovo 21 d. Žinomą aukščiausią dvasinį potyrį - samadhi, nirvaną, ar prašvitimą Ošo patyrė nesitraukdamas nuo studijų ir matė šią potenciją kiekviename, panašiai kaip ir sodininkas kiekvienoje sėkloje gali įžiūrėti medžio potenciją. Tai Ošo skelbia ir savo meditaciniame religiniame mokyme (doktrinoje).

    Meditacinės religijos mokymo ir praktikavimo pamatas yra meditacija - metodas ir būsena. “<...> Religinės mistinės teorijos laiko meditaciją giliausio, vienintelio tikro pažinimo būdu <...>”[1] p.244. Meditatoriai ne tiek taip laiko, kiek taip patiria.

    Ošo meditacinės religijos doktrina visapusiškai derinasi su ankstyvesnių ir dabarties budų patyrimu ir mokymais. Esmingiausi doktrinos dalykai pateikti Bendruomenės įstatuose, plačiau - per šešiuose šimtuose Ošo knygų, bet pati doktrina yra atvira ir skleidžiasi kaip vidinio pasaulio tiesa, kuri neturi pabaigos.

   1.3. Kultui centre teikiama reikšmės tik tiek, kiek tai yra “sakralinės praktikos, veiksmų, sudarančių išorinę rel. doktrinos (tikybos) turinio išraišką, visuma; praktinis religijos aspektas”[1] p.208.

   Centre laikomasi svarbiausių meditacijos ir meditacinių praktikų sąlygų ir eigos (metodo), kas sudaro išorinę meditacijos esmę. Centre religinės praktikos pamatą sudaro kasdien medituojamos trys meditacijos: Ošo dinaminė, kundalini ir Satsangas (Vakarinė meditacija) - dalijimasis dvasine energija per širdį ir sielą su dvasios Meistru - Ošo.

   Kulto dalis yra Ošo gimimo, nirvanos ir paranirvanos šventės.

   Be to, bendruomenė švenčia ir Guru purnima - visų budų pagerbimo - šventę.

   Sanjasiniai žmonių vardai taip pat nurodo į religingumo ar budos su tokiu vardu dvasinę savybę, kuri būdinga ieškotojui ir yra kelio nuoroda. Tuomet pravartu net medituoti į tą budą - pavieniui ar kartu su kitais sanjasinais.

   1.4. Centre “Ojas” yra ir bendruomenė. Tai įrodo pateikti dokumentai. Taigi, Ošo “Ojas” meditacijos centre yra doktrina - religinis (dvasinis) mokymas, kultas - meditacijos, meditacinės praktikos ir religinė (meditacinė) mokykla bei religinė (dvasinė) bendruomenė.

   2. Nėra Ošo, Rytų ar Vakarų meditacijos. Kaip moksle - koncentracija, eksperimentas ir stebėjimas yra išorinio pasaulio pažinimo metodas, taip ir religijoje - meditacija, potyris ir liudijimas yra vidinio ar dvasinio pasaulio pažinimo, pagaliau ir žmogaus dvasingėjimo bei prašvitimo būdas. Kaip koncentracija nepriklauso kokiam nors vienam mokslininkui, taip ir meditacija nepriklauso kokiam nors vienam budai ar Ošo.

   2.1. Ošo [2], p.27 kalba: “Meditacija nėra indiškas metodas, tai tiesiog ne technika. Jūs negalite jos išmokti. Tai augimas: <...> Augimas visuomet yra iš visumos, tai ne priedas. Panašiai kaip meilė, ji negali būti pridėta jums. Ji auga iš jūsų, iš jūsų totalumo. Jūs turite augti link meditacijos.”

   Ten pat p.51 sakoma: “Meditacijoje visuomet yra keletas esminių dalykų, tokių esminių, kad jie turi būti kiekviename metode. <...> Yra šimtas dvylika meditacijos metodų, apie visus šiuos metodus aš esu kalbėjęs. Jie skiriasi savo struktūra, bet fundamentalūs dalykai lieka tie patys: relaksacijos, stebėjimo ir neteisimo nuostatos.”

   2.2. Enciklopedijoje [3], p.896 rašoma: “Studijų laikotarpiu, 1953 metais, jis, kaip pats rašo, patyrė samadhi. <...> Radžnišas [Ošo] veda link prašvitimo ir asmeninės laisvės.” Versta autoriaus. (“During his college days in 1953, he had what he termed an experience of samadhi. <...> Rajneesh teaches a way to enlightenment and personal freedom.”) Ošo prašvitimas, begalinė jo meilė ir meditacijos supratimas tapo pamatu Ošo religiniam mokymui gimti. Gautama Buda irgi pradėjo mokyti tik po prašvitimo - tuomet jam buvo 36 metai ir jis prašvito atsitraukęs nuo gyvenimo, askezėje. Ošo savo pavyzdžiu parodė, kad tai nebūtina.

    2.3. Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama sakė: “[Ošo] yra prašvitęs Meistras, kuris dirba visomis kryptimis tam, kad padėtų žmonijai praeiti sunkią sąmonės augimo fazę.” Žinoma, kad sąmonės augimas visų pirma susijęs su religija.

   Dalai Lama knygoje [4], p.169 rašo: “Jei nuolat šitaip medituosite, jūsų įžvalga išsivystys į tikrą tuštumos potyrį. Tada būsite pasiekę Lavinimosi kelią.<...> Pastoviai medituodami tuštumą pasieksite Meditacijos kelią. Į jį įžengus jau nėra jokių naujų dvasios ugdymo aspektų. Dabar tik nuolat vystysite ir gilinsite ankstesnius tuštumos potyrius.”

   Ten pat, p.81 rašoma: “Mūsų, budistų, galutinis tikslas - pasiekti visiškai prašvitusio ir visažinio Budos būvį.” Tai sutampa su Ošo religinio mokymo pagrindine nuostata, nors keliai ir metodai šiek tiek skiriasi. Ošo paliko esmingiausius religijos dalykus - sąmoningą gyvenimą, meditacines praktikas ir pačią meditaciją - iš esmės būtinus žmogaus dvasinei prigimčiai išsiskleisti.

   2.4. Knygoje “Pasaulio religijos” [5] p.231 apie budizmą rašoma “Gyvenimo tikslas - nirvana. <...> nirvana yra transformuota žmogaus sąmonės būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Tai visiška priešingybė materialiajam pasauliui: amžinybės karalija, tai, kas absoliučiai patikima, tikroji priebėga.” P. 235 rašoma: “Nirvanos būseną per meditaciją galima patirti ir būnant gyvam. Tačiau ji nėra tikra ir pilnutinė, nes dar išlieka aktyvios kai kurios dharmos.”

   Ten pat kalbant apie dzenbudizmą p.237 rašoma: “Dzenbudizmas, ypač svarbus Japonijos tikėjimas, atsirado Kinijoje, kur jis vadinosi čan, kas kinų kalboje reiškia meditaciją.” P.238 “XII a. Bodidarmos mokykla persikėlė ir į Japoniją, ten naujoji religija įsitvirtino dzen vardu. Esmingiausias dalykas tiek kinų čan, tiek japonų dzen sistemose yra meditacija <...> Meditacija yra patikimiausias kelias į nušvitimo būseną <...>.”

   2.5. Lietuvoje šią religiją irgi būtų tikslingiausia vadinti zen religija arba meditacine religija. Ošo į zen religiją įtraukė visas meditacijas, tarp jų ir aktyvias ar dinamines, be to, atmetė kaip nebūtiną vienuolynų sistemą ir pridėjo pradžiai vakariečiams naudingas kai kurias meditacines praktikas, kurios indams gali būti nenaudojamos.

   2.6. Centre praktikuojama ne kokia nors viena meditacija, ar tiksliau vienas meditacijos metodas, o bent keliasdešimt meditacijos metodų. Žinomas ne vienas, o - baziniai 108 (kartais mini 112) meditacijos metodai. Tarp jų centre praktikuojami pagrindiniai aukščiau minėtų meditacinių religijų metodai - vipasana, nadabrahma, sufijų sukimasis, mantros, zen koanai ir pan.

   2.7. Pravartu kalbant apie pasaulio religijas žinoti, kad jose naudojamasi malda arba meditacija. Kitoje “Pasaulio religijos” knygoje [6] skyrelyje “Malda ir meditacija” p.6 rašoma: “Religijose, kuriose Dievas suasmenintas, malda dažniausiai garbinamas Dievas, jam dėkojama arba prašoma jo pagalbos ir paramos sau ir kitiems. Maldą kartais gali pakeisti ir meditacija. Meditacijos tikslas - pasiekti vidinę ramybę, kad tikėjimui neliktų jokių kliūčių. Meldžiantis ir medituojant dažnai naudojamasi susikaupti padedančiomis priemonėmis. Daugelyje religijų paprasčiausios tokios priemonės yra rožinis, žvakės, smilkalai.”

   2.8. Žinoma, kad teistinių - krikščionybės, islamo, judaizmo ir pan. - religinių apeigų pagrindas yra malda, neteistinių - budizmo, džainizmo, zen-budizmo, Tibeto budizmo, iš dalies sufizmo ir pan. - meditacija. Ošo religiniame mokyme malda visiškai nenaudojama, o kiti pagalbiniai apeiginiai dalykai beveik - nenaudojami.

   2.9. Iš aukščiau pateiktos informacijos matosi, kad Ošo mokymas turi pačius esmingiausius religijos požymius ir atitinka religijos apibūdinimą bei šiuolaikinį žmogų, o Teisingumo ministerijos (TM) teiginys: “Nors centro įstatuose Ošo mokymas įvardijamas kaip religinis, centre praktikuojama meditacija ir ją grindžianti filosofija, besiremianti Ošo mokymu, yra greičiau savęs ugdymui skirtos ir iš įvairių psichoterapijos krypčių bei rytų religijų pasiskolintos pratybos, perpintos ezoterine doktrina apie pasaulio ir žmogaus prigimtį <...>” - nepagrįstas ir neatitinkantis tiesos.

   3. TM teiginys, kad religijos: “ esminis bruožas būtų santykio su Dievu, dievais ar kitokia šventybės forma užmezgimas <...>” yra teisingas teistinėse religijose, bet visiškai neteisingas neteistinėse ar meditacinės religijose. Tai seka iš d. 2.1, 2.3- 2.7.

   3.1. Be to, [5] p.228 rašoma: “Budos patirties liudijimai aiškiai byloja, jog šio [religinio] žinojimo nenulemia kokios nors išorinio pasaulio įtakos, nesuteikia nei mokslai, nei šventi raštai, nei Dievo apreiškimas. Kitų vadovavimas kartais gali nukreipti žmogų į praregėjimą kelią, tačiau niekas už jį patį negali padėti pastangų nušvitimui pasiekti.”

   3.2. Knygoje “Religijos Lietuvoje” [7] p.138 rašoma “Dievo garbinimo įprastine prasme budizmas neturi, dievybės neprisideda prie išganymo - kaip ir pats Buda.”Tačiau TM Lietuvoje yra įregistravusi kelias budistines bendruomenes [7] p.139: Šiaulių budistų bendruomenė, Vilniaus budistų bendruomenė, Kauno Kvan Um dzeno mokyklos budistinė bendruomenė ir pan.

   3.3. “Džainistai (Jainistai) tiki, kad kiekvienas žmogus turi sielą, bet netiki, kad yra kokia nors aukštesnė būtybė. Jų įsitikinimu, visata neturi pradžios ir pabaigos, todėl nereikia tikėti, kad buvo koks nors sutvėrėjas<...> Džainistų vienuoliai mėgsta trauktis į kalnus, miškus ar urvus, kad galėtų arčiau gamtos pasninkauti ir medituoti. Jie mažai ką turi, dažnai net nenešioja rūbų” [6], p.49. Apie šiuos džainistus savo laiške TM rašo ir Dr. Massimo Introvigne.

   3.4. Dievo, dievų ir kitokių šventybių garbinimo ir santykių su jais nėra ir niekaip nebandoma užmegzti ir daosizme bei sintoizme [6] p.48

   3.5. TM: “Pasak G. Beresnevičiaus Teisingumo ministerijai pateiktos išvados, „[Ošo] meditacijos centras „Ojas" nėra religinė bendruomenė, kadangi nėra religija, neatitinka elementarios religijos sampratos".

   Tai nei logiškas, nei pagrįstas teiginys. Pats doc. dr. Gintaras Beresnevičius savo knygoje [8] p.79 teigia, kad meditacija - “religinis susikaupimas siekiant nuskaidrėjimo, ypatingos būklės, stengiantis ištuštinti, nuramdyti protą - intelektą, panaikinti vaizdinius, kol bus pasiekta visiška tuštuma ar ypatinga būklė (satori, nirvana, samadhi, t.y. dievybė nužengs į meditacija “išvalytą” vietą).”

   Kitoje savo knygoje [9] autorius teigia, kad “Meditacija, kuri, beje, teoriniuose veikaluose kartais būna supriešinama su vakarietiškomis maldomis, irgi yra tam tikra maldos rūšis; meditacija taip pat yra kreipiamasi į dievybę, siekiant susilieti su ja ar joje ištirpti. Beje, vakariečių mistikų maldoms tokie siekiai irgi nėra svetimi, tad dažnoje vakarietiškoje maldoje esama identifikacijos su Dievybe galimybių ar elementų. Tiek malda, tiek meditacija yra sąmoninga laikysena dievybės akivaizdoje, nesvarbu, monologinė, dialoginė ar visai bežodė.[p. 188]”

   Šios G.Beresnevičiaus citatos rodo, kad pats šių citatų ir TM pateiktų minėtų išvadų autorius nėra nei patyręs tikros meditacijos, nei žino apie gilesnes meditacijos pakopas. Pagal autorių meditacija yra susikaupimas, be to, pagal jį ir aukščiausiose jos pakopose reikalingos pastangos, identifikacija ir laikysena dievybės atžvilgiu bei jos nužengimas į paruoštą vietą, o ne natūralus iš vidinės prigimties kylantis dvasinio augimo rezultatas. Lyg želmuo nužengtų į sėklą ar paukščiukas - į kiaušinį, o ne jie jau būtų sėklos ir kiaušinio prigimtyje.

   Meditatorių patyrimas, meditacijos ir budų mokslas, tarp jų ir Ošo religinis mokymas rodo, kad pradžioje meditacija, o vėliau ir prašvitimas yra natūralus dvasinio augimo rezultatas. Tai logiškai nepaaiškinama, kaip ir želmens, paukščiuko ar kitos gyvybės pasireiškimo atveju, bet tą patvirtina meditacijos ir dvasinio mokymosi bei sąmoningumo augimo ir prašvitimo praktika.

   Ošo knygoje [2] p.23 rašo: “Kai jūs vi­siš­kai nie­ko ne­da­rote - nei kū­nu, nei pro­tu jo­kia­me lyg­me­ny­je, - kai bet koks jū­sų ak­ty­vu­mas lio­vė­si ir jūs tie­siog esa­te, tie­siog bū­na­te, tai yra medita­cija. Jūs ne­ga­li­te jos pa­da­ry­ti, jūs ne­ga­li­te jos prak­ti­kuo­ti: jūs tu­ri­te tai tik su­pras­ti.

    Kai jūs tu­ri­te nors kiek lai­ko tie­siog bū­ti, nu­trau­ki­te bet ką da­rę. Gal­vo­ti - tai taip pat da­ry­ti, koncentra­ci­­ja yra taip pat da­ry­mas ir kon­tem­plia­ci­ja yra da­ry­mas. Net­gi jei tik vie­ną aki­mir­ką nie­ko ne­da­ro­te ir esa­te sa­vo cen­tre vi­siš­kai at­si­pa­lai­da­vęs, tuo­met tai me­di­ta­ci­ja.<...>

    Me­di­ta­ci­ja nė­ra prieš veiks­mą. Jums ne­rei­kia pa­lik­ti gy­ve­ni­mo. Tai mo­ky­mas gy­ven­ti nau­ju bū­du, jūs tam­pa­te cik­lo­no cen­tru.

   Jū­sų gy­ve­ni­mas tę­sia­si ir tę­sia­si in­ten­sy­viau - dau­giau džiaugs­mo, aiš­kiau, aiš­kes­nis ma­ty­mas, di­des­nis kū­ry­biš­ku­mas - ir vis tiek jūs esa­te nuo­ša­ly, tie­siog ste­bė­to­jas ant kal­vos, pa­pras­čiau­siai ste­bin­tis vis­ką, kas vyks­ta ap­link jus. <...> Jūs ga­li­te da­ry­ti ma­žus ir di­de­lius dar­bus, tik vie­na ne­lei­džia­ma - pra­ras­ti cen­tra­vi­mąsi.

   Są­mo­nin­gu­mas, ste­bė­ji­mas tu­ri lik­ti ab­so­liu­čiai ne­už­tem­dy­tas, ne­su­trik­dy­tas.”

   Toliau p.26 rašoma: "Šis ketvirtas yra aukščiausias sąmoningumas - dėl to jūs esate prašvitęs. Tai savo sąmoningumo įsisąmoninimas. Taip tampama buda, pabudusiu. <...> Dėl to atsitinka transformacija. Dalykai, kuriuos jus stebėjote, dingsta.

    Pirmą kartą pats stebėtojas tampa stebimu, stebintis pradeda stebėti save. Jūs sugrįžote namo."

   Toliau p.27 rašoma: “Me­di­ta­ci­ja nė­ra in­diš­kas me­to­das, tai tie­siog ne tech­ni­ka. Jūs ne­ga­li­te jos iš­mok­ti. Tai au­gi­mas: tai jū­sų gy­ve­ni­miš­ku­mo au­gi­mas iš jū­sų to­ta­laus au­gi­mo. Me­di­ta­ci­ja nė­ra tai, kas ga­li bū­ti pri­dė­ta prie jū­sų to­kių, ko­kie esa­te. Ji ne­ga­li bū­ti pri­dė­ta prie jū­sų, ji ga­li įei­ti tik per ba­zi­nę jū­sų trans­for­ma­ci­ją, mu­ta­ci­ją. Tai žy­dė­ji­mas, au­gi­mas. Au­gi­mas vi­suo­met yra iš vi­su­mos, tai ne prie­das. Pa­na­šiai kaip mei­lė, ji ne­ga­li bū­ti pri­dė­ta jums. Ji au­ga iš jū­sų, iš jū­sų to­ta­lu­mo. Jūs tu­ri­te aug­ti link me­di­ta­ci­jos”

   Visa aukščiau pateikta medžiaga akivaizdžiai rodo, kad meditacija yra pagrindinis dvasinio augimo ir meditacinės religijos metodas ir būsena, o meditacijas praktikuojanti “Ošo “Ojas” meditacijos centras” bendruomenė - religinė.

    Literatūra:

1. Religijotyros žodynas / V.Ališauskas, R.Bogdanas, Z. Burnys ir kt.; (Sudarė R.Petraitis). - Vilnius: Mintis, 1991. - 411 p.

2. Ošo / Meditacija - pirmoji ir galutinė laisvė.- Vilnius: Odžas, 2001. - 320 p.

3. Encyclopedia of American religions, 3rd Edition, 1989

4. Dalai Lama XIV / Atverta širdis: atjautos ugdymas kasdieniame gyvenime. - Kaunas : R. Anankos leidykla, 2003. -208 p. : iliustr.

5. Pasaulio religijos / J.Allan, N. Anderson, G. Bankes ir kt. - Vilnius: Alma litera, 1997. - 480 p.

6. Pasaulio religijos / Susan Meredith. - Kaunas: Šviesa, 1997. - 64 p.: iliustr.

7. Religijos Lietuvoje / Donatas Glodenis, Holger Lahayne.- Šiauliai: Nova Vita, 1999.- 168 p.

8. Religijotyros žodynas: pagrindinės sąvokos / Gintaras Beresnevičius. - Vilnius: Tyto alba, 2003.- 126 [2] p.

9. Religijotyros įvadas / Gintaras Beresnevičius.- Vilnius: “Aidai”, 1997.- 376 p.

    Pagarbiai,

    Mečislovas Vrubliauskas

    Kitų autorių kalba netaisyta