LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Nuotaikų meistriškumas*

Žiedo paslaptis

Galvoti: "Aš esu protas" yra nesąmoningumas. Žinokite, kad protas tėra mechanizmas kaip ir kūnas, žinokite, kad protas yra atskirtas... Vakaras ateina ir rytas ateina – jūs nesiidentifikuojate su vakaru. Jūs nesakote: "Aš esu vakaras", nesakote: "Aš esu rytas." Vakaras ateina, rytas ateina, diena ateina, vėl vakaras ateina; ratas toliau sukasi, bet jūs suprantate, kad nesate tai. Taip pat yra su protu. Pyktis ateina, bet jūs užsimirštate ir tampate pykčiu. Godumas ateina, jūs užsimirštate ir tam­pate godumu. Neapykanta ateina ir jūs tampate neapy­kanta. Tai nesąmoningumas.

Sąmoningumas yra matymas, kad protas yra pilnas godumo, pilnas pykčio, pilnas neapykantos ar geismo, o jūs esate stebėtojas. Tuomet jūs galite matyti, kaip kyla godumas, tampa dideliu tamsiu debesiu, po to išsisklaido, o jūs liekate nepaliestas. Kaip ilgai jis gali likti? Jūsų pyk­tis yra momentiškas, jūsų godumas yra momentiškas, geismas yra momentiškas. Tiesiog nors trumpai stebėkite ir nustebsite – jie ateina ir nueina. O jūs liekate nepalies­tas, ramus ir tylus.

Svarbiausia prisiminti, kad tuomet, kai jūs jaučiatės gerai, kai apima ekstazė, nereikia manyti, kad tai bus nuolatine jūsų būsena. Pragyvenkite momentą džiugiai, linksmai kaip tik įmanoma, gerai žinodami, kad jis atėjo ir nueis – lyg vėjelis, įeinantis į jūsų namus su visu aromatu bei gaivumu ir vėl išeinantis pro kitas duris.

Tai fundamentaliausias dalykas. Jei pradėjote gal­voti, kaip ekstazės momentus padaryti nuolatinius, tai jau pradėjote juos naikinti. Kai jie ateina, būkite dėkingi; kai jie nueina, būkite dėkingi egzistencijai. Likite atviri. Tai atsitiks daug kartų, bet nebūkite teisėjais, nesirinkite. Likite nesirenkantys.

Taip, bus akimirkų, kai jausitės apgailėtinai. Na ir kas? Yra žmonių, kurie yra apgailėtini ir nepatyrė nė vieno ekstazės momento; jūs laimingasis. Netgi bėdoje atsiminkite, kad tai nebus nuolat; tai irgi praeis, todėl per daug nesijaudinkite. Likite lengvume. Kaip yra diena ir naktis, taip yra ir džiaugsmo bei liūdesio momentai; priim­kite tai kaip gamtos dualumo puses, kaip daiktų prigimtį.

Jūs tiesiog esate stebėtojas: jūs netampate nei laime, nei kančia. Laimė ateina ir nueina, kančia ateina ir nueina. Bet vienas dalykas visuomet lieka – visada, visada – ir tai yra liudytojas, tas, kuris liudija. Iš lėto, iš lėto centruokitės į stebėtoją. Ateis dienos ir ateis naktys... ateis gyvenimai ir ateis mirtys... ateis sėkmės ir žlugimai. Bet jei jūs esate centruoti stebėjime – nes tai yra vienintelė realybė jumyse – visa kita yra praeinantys fenomenai.

  

Tiesiog tik akimirką pabandykite pajausti tai, ką aš sakau – būkite stebėtoju... Neįsikabinkite nė į vieną akimirką dėl to, kad ji nuostabi, ir nenustumkite jokios aki­mirkos dėl to, kad ji nemaloni. Nustokite tai daryti. Jūs tai darėte per gyvenimus. Jums tai dar nepasisekė ir niekada tai nepavyks.

Vienintelis dalykas nueiti anapus, likti anapus – tai rasti vietą, iš kurios jūs galite stebėti visus tuos besikeičiančius fenomenus nesiidentifikuodami.

Aš jums papasakosiu seną sufijų istoriją...

Rūmuose karalius paklausė savo išminčių: "Aš darau sau labai gražų žiedą. Gavau vieną iš nuostabiausių brangakmenių. Norėčiau žiedo vidinėje pusėje paslėpti kokį nors įrašą, kuris man padėtų visiškos nevil­ties momentu. Jis turi būti toks mažas, kad galėtų būti paslėptas žiede po deimantu."

Visi jie buvo išmintingi, visi jie buvo dideli mok­slininkai; jie galėjo rašyti didingus traktatus. Bet pasakyti ne daugiau kaip dviejų, trijų žodžių žinią, kuri padėtų visiškos nevilties momentais... Jie galvojo, žiūrėjo į kny­gas, bet nieko tinkamo negalėjo rasti.

Karalius turėjo seną tarną, kuris buvo jam lyg tėvas – jis buvo dar jo tėvo tarnas. Karaliaus motina mirė anksti, tai šis tarnas rūpinosi juo ir dėl to su juo buvo elgiamasi ne kaip su tarnu. Karalius jį labai gerbė.

Senolis pasakė: "Aš nesu išminčius, žiniuonis, mokslinčius; bet aš žinau tokią žinią. Tie žmonės negali jums jos pasakyti; ją gali žinoti tik mistikas, žmogus, kuris realizavo save.

Per ilgą savo gyvenimą rūmuose aš sutikau visokiausių žmonių, o vieną kartą – mistiką. Jis buvo jūsų tėvo svečias, o aš juos aptarnavau. Kai jis ruošėsi išvykti, kaip padėkos ženklą už mano tarnystę jis man pasakė tą žinią", – ir jis užrašė ją ant mažo popieriaus lapelio, sulankstė ir tarė karaliui: "Neskaitykite, tik lai­kykite paslėptą žiede. Atidarykite jį, kai viskas pražus – kai neliks jokios išeities."

Ir toks laikas greitai atėjo. Šalį užkariavo priešai ir karalius prarado karalystę. Jis jojo ant žirgo gelbėdamas savo gyvybę, o priešų raiteliai jį sekė. Jis buvo vienas, jų buvo daug. Ir jis atjojo į vietą, kurioje kelias baigėsi, mir­tinas galas; už jo – status skardis ir gilus slėnis. Į jį įkristi reikštų mirti. Jis negalėjo grįžti atgal, nes ten buvo priešai ir jis girdėjo jų žirgų kanopų garsus. Jis negalėjo keliauti pirmyn, o kito kelio nebuvo...

Netikėtai jis prisiminė žiedą. Jis jį atidarė, išėmė popierėlį, o ant jo buvo maža nepaprastos vertės žinia: "Tai irgi praeis." Kai jis perskaitė šią žinią, jį apėmė didinga tyla. Ir tai praėjo.

Viskas praeina; niekas šiame pasaulyje neišlieka. Priešai, kurie jį sekė, tikriausiai pasiklydo miške, tikriausiai nujojo klaidingu keliu; kanopų bildesys iš lėto, iš lėto nutilo.

Karalius buvo nepaprastai dėkingas tarnui ir nežinomam mistikui. Tie žodžiai pasirodė stebuklingi. Jis sulankstė popierėlį, įdėjo atgal į žiedą, vėl surinko armiją ir susigrąžino karalystę. Tą dieną, kai jis pergalingai įžengė į savo sostinę, visame mieste buvo didelė šventė, muzika, šokiai, o jis labai didžiavosi savimi.

Senolis ėjo šalia jo karietos. Jis tarė: "Šis metas irgi yra tinkamas. Vėl perskaityk žinią."

Karalius tarė: "Ką turi omenyje? Dabar aš esu nugalėtojas, žmonės švenčia. Aš nesu apimtas nevilties. Aš nesu situacijoje be išeities."

Senolis kalbėjo: "Klausyk. Šventasis man sakė, kad žinia yra ne tik nevilties metui, bet ir malonumui. Tai tinka ne tik tuomet, kai jūs esate nugalėtas, bet ir tuomet, kai esate nugalėtojas – ne tik tuomet, kai esate paskutinis, bet ir tuomet, kai esate pirmutinis."

Karalius atidarė žiedą, perskaitė žinią: "Tai irgi praeis." Ir netikėtai tarp minios besidžiaugiančių, švenčiančių, šokančių – vėl ta pati ramybė, ta pati tyla, bet be išdidumo, be ego.

Viskas praeina.

Jis paprašė senąjį tarną įlipti į karietą ir sėdėti su juo. Jis paklausė: "Ar yra dar kas nors? Viskas praeina... Tavo žinia buvo nepaprastai naudinga!"

Senolis tarė: "Trečias dalykas, kurį šventasis pasakė: "Atsimink, viskas praeina; lieki tik tu; tu visuomet lieki kaip liudytojas." "

Viskas praeina, bet tu lieki. Tu esi realybė; visa kita yra tik sapnas. Būna nuostabių sapnų, būna košmariškų. Bet ne tai svarbu, ar sapnai nuostabūs, ar košmariški; svarbus tas, kuris mato sapnus. Tas regintysis yra vienintelė realybė.

 

 

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą įžvalgų ir alegorijų knygą su kortomis Ošo transformacijos taro galima rasti.  

 

Atnaujinta 2021-08-09






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2021. All rights reserved. Copyright information



Naujienos