LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Nuo mirinėjimo į nemirtingumą*

Jūs pasakėte, kad šis gyvenimas, kurį mes gyvename, iš viso nėra gyvenimas, bet ilgas ir sekinantis mirimo procesas. Ką tuo norite pasakyti?

 

Visiškai teisinga, kad tai, ką vadiname gyvenimu, nėra gyvenimas. Jeigu tai būtų realus gyvenimas, kaipgi jis galėtų užsibaigti mirtimi? Gyvenimas ir mirtis yra du priešingi dalykai, tai kaipgi tada mirtis gali būti galutinė gyvenimo pasekmė? Mirtis yra gimimo, o ne gyvenimo, pabaiga.

Kadangi mirtis ateina pabaigoje, negalvokite, kad ji realiai ateina pabaigoje. Ji yra pačiame gimime. Ji prasideda tą pačią dieną, kurią gimstame. Po gimimo mes mirinėjame kiekvieną momentą. Kai šis mirinėjimo procesas užsibaigia, vyksta tai, ką vadiname mirtimi. Tai, kas gimstant dar buvo kaip sėkla, gyvenimo pabaigoje pasirodo visiškai prinokusia forma. Todėl po gimimo niekas kita nėra taip garantuota kaip mirtis. Ji yra garantuota, nes ateina kartu su gimimu. Gimimas yra tik kitas mirties vardas; jis yra mirties sėkla. Tegul tai bus dėmesingai suprasta. Jūs pradedate mirinėti tą dieną, kai gimstate. Štai kodėl aš sakau, kad toks gyvenimas, kokį mes žinome, nėra gyvenimas, bet tik ilgas, lėtas ir laipsniškas mirinėjimo procesas.

Kadangi mes žinome tik šį laipsnišką mirinėjimą, o ne gyvenimą, mes visą laiką dedame pastangas nuo jo apsisaugoti. Visi mūsų planai ir darbai yra nukreipti į tam tikrą saugumą ir apsigynimą. Ką mes darome? Argi mes nestatome visą laiką nuo mirties tvorų? Dėl tos pačios priežasties – kad taip apsisaugotų nuo mirties, žmogus netgi tampa religingu. Dėl to jis griebiasi religijos tuomet, kai nujaučia, kad artinasi mirtis. Didžiausia dalimi tokia yra senų žmonių religija. Aš to nevadinu realiu religingumu. Tai yra tik mirties baimės aspektas. Tai yra paskutinė apsaugos priemonė. Realus religingumas kyla ne iš mirties baimės, bet iš gyvenimo patyrimo.

Mes turėtume įsisąmoninti, kad tai, ką kol kas pažįstame, yra niekas kitas, bet mirtis, – ir būtent toks žinojimas apie mirtį veda į nemirtingumą. Kūnas mirinėja, jis mirinėja kiekvieną momentą, bet įsisąmoninant šį kūną, pabundant šio mirtingo laivo atžvilgiu dėmesingumui, mes pradedame patirti tą, kuris nėra kūnas. Pažinti tą, kuris nėra kūnas, reiškia pažinti realų gyvenimą; ir kadangi tas niekada negimsta, jis niekada ir nemiršta. Ta realybė egzistavo prieš jūsų gimimą ir ji egzistuos toliau, po jūsų mirties. Tai yra gyvenimas. Gyvenimas yra ne laikotarpis tarp gimimo ir mirties, o priešingai, gimimas ir mirtis yra tik jo epizodai.

Per meditaciją, kai protas yra ramus ir tuščias, yra matomas kažkas, kas yra kitoks ir atskirai nuo kūno. Jis nėra matomas tuomet, kai protas yra neramus, panašiai, kaip ir banguotame paviršiuje nėra matomos ežero gelmės. Tad dėl prote raibuliuojančio nepertraukiamo minčių bangų bėgimo lieka paslėpta tai, kas slypi po jomis, – ir mes paviršių priimame kaip visą tiesą. Kūnas, kuris yra tik apsistojimo buveinė, atrodo esantis viskuo. Tai sukuria iliuziją, kad kūnas yra visa egzistencija ir gyvenimas. Tuomet manoma, kad yra tik kūnas ir nieko daugiau. Ši identifikacija su kūnu, ši iliuzija, kad esame vienybėje su kūnu, neleidžia mums pažinti realaus gyvenimo, ir mes žiūrime į laipsnišką mirinėjimą, kuris vyksta laike, kaip į gyvenimą. Jūs padarytumėte panašią klaidą, jeigu žiūrėtumėte į savo namo statybą ir nugriovimą kaip į savo gimimą ir mirtį.

Ši tamsa išnyksta pasirodžius ramybei ir proto tylai. Ramybė išsklaido proto nerimo sukurtą iliuziją. Kai bangos nurimsta, atsiskleidžia tai, ką jos slėpė. Ir tuomet pirmą kartą mes pažįstame šios kūnu vadinamos buveinės gyventoją. Kai tik mes pažįstame šį gyventoją, mirtis nustoja būti daugiau nei senų apdarų nusimetimas ir naujų apsirengimas. Tuomet yra pažįstamas gyvenimas, kuris yra anapus visų apdarų. Aš gyvu vadinu tik tą žmogų, kuris pažįsta tą gyvenimą, visi kiti yra mirę. Tie, kurie priėmė kūną kaip savo būtį, vis dar nėra gyvi. Jų tikrieji gyvenimai dar nėra prasidėję. Jie sapnuoja, miega, yra alpulio stingulyje.

Nepabudus iš tokio nesąmoningumo – nepabudus iš tokio nesąmoningumo kūno atžvilgiu, žmogus niekuomet negalės pažinti savo savasties, savo būties, savo pamato, savo gyvenimo. Pasaulis pilnas numirėlių, gyvų numirėlių, ir dauguma žmonių miršta taip niekada ir nepradėję gyventi. Jie tik ginasi nuo mirties ir per šį užimtumą jie niekada nepažįsta to, kuris yra jų viduje, to, kuris yra nemirtingas, to, kuris niekada nemiršta.

 

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą "Tobulumo kelias" galima rasti.    

 






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos