ATVIRAS LAIŠKAS 2003 M. BIRŽELIO 17 D. LNK TELEVIZIJOS LAIDOS SROVĖS KŪRĖJAMS | |
Vilnius, 2003 m. rugpjūčio 14 d.
Galite pažiūrėti motinos, katalikų ir psichiatrų į bukumą ir išprotėjimą stumtos Neringos Mockutės 2004-08-11 d. video citatą
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Neringa Mockutė | |
Rūta Stalionyte ir Audre Kudabiene,
2003 m. birželio 17 d. LNK televizijos
kanalu buvo parodyta laida "Srovės", kurioje buvau pavadinta Violeta.
Aš nesu Violeta. Mano vardas Neringa. Jūs nesusitikote su manimi nei man būnant Respublikinėje Vilniaus
psichiatrijos ligonininėje, nei keletą mėnesių po to. Taip ir likau neparodyta ir nepaklausta, vien tik nebyli
herojė nutylėjimų bei tendencingų vertinimų kupinos televizijos laidos. Gaila, kad Jūs aklai patikėjote mano
artimųjų Jums papasakota istorija bei paviršutiniškomis jos faktų interpretacijomis, pačios to nepatikrinusios
ir giliau nepažvelgusios. Pasinaudodamos manimi, sukūrėte gal ir įdomią, tačiau labai vienpusišką istoriją.
Galbūt, narpliodamos mano mamos pasakojimo gijas, jūs taip pat norėjote mane apginti ar siekėte man padėti,
tačiau iš tikrųjų Jūsų sukurta laida įdiegė manyje didelį nepasitikėjimą bei sukėlė daug skausmo.
"Netikėtai Violetą ištiko stiprus nervinis priepuolis, ūminė psichozė. Jos priežastį merginos artimieji
šiandien sieja su Ošo meditacijos centro įtaka. (...) Akivaizdus pavojus Violetos psichikai iškilo būtent
po to, kai ji pradėjo medituoti pagal Ošo mokymą"
(LNK 2003 m. birželio 17 d. laida "Srovės").
Labiausiai skaudu dėl to, kad laidoje net neužsiminėte apie tai, jog man jau daug anksčiau yra nutikę
panašūs nerviniai priepuoliai ir jau ne kartą buvo teikiama psichiatrinė pagalba. Jūs žinojote, tačiau
laidoje nutylėjote, kad mane 2003 m. gegužės 7 d. ištikęs emocinis protrūkis nebuvo pirmas. Pirmą kartą
man tai nutiko 1992 metais. Tuomet studijavau Katalikų teologijos fakulteto pirmame kurse, Kauno Vytauto
Didžiojo Universitete. Buvau paguldyta į Kauno psichiatrinę ligoninę Aleksote. Gydymas buvo tęsiamas Šiaulių
psichiatrijos dispanseryje. Vėliau, 1993 ir 1996 metų vasaromis, man tęsiant studijas universitete, šiame
dispanseryje gydžiausi nuo depresijos. Antras emocinis protrūkis nutiko pernai gegužės mėnesį. Tada man taip
pat buvo teikiama psichiatrinė bei psichoterapeuto pagalba ir aš gydžiausi Aušros vartų ligoninėje Vilniuje.
2000 - 2002 metais praktikavau jogą ir ne mažiau kaip tris kartus per savaitę studijoje bei jogos stovyklose
vasaromis gamtoje darydavau jogos pratimus - asanas bei domėjausi ajurveda. 2002 metų pavasarį mane ištikusį
tapatų emocinį protrūkį artimieji siejo su mano pomėgiu - joga. Nei 1992 metais, nei 2002 metais aš nemeditavau
Ošo meditacijų, o man jau tuomet buvo nutikę du stiprūs emociniai protrūkiai ir aš gydžiausi psichiatrinėse
ligoninėse. Medituoti Ošo meditacijos centre "Ojas" pradėjau tik 2003 metų vasario mėnesį ir todėl jau trečio
mano gyvenime emocinio protrūkio priežastys negali būti sietinos su meditacijos centro įtaka.
Po 2002 metų pavasarį mane ištikusio emocinio protrūkio, daugiau nei pusmetį net kelių psichoterapeutų padedama,
atkakliai pradėjau gilintis į šių protrūkių priežastis ir ieškoti jų ištakų. Aptikau, kad jos siejasi su mano
psichikos raida vaikystėje ir paauglystėje. Būdama maža, bijodavau laisvai išreikšti savo emocijas, nes buvau
mušama už ketvertus arba už išpurvintus brangius importinius batus. Tam, kad mane mušusi mama pasijaustų geriau,
keletą kartų turėjau jos atsiprašyti atsiklaupdama ir bučiuodama jai kojas. Buvau įbauginta ir, negalėdama
paprieštarauti tėvams, slopinau kylantį pyktį ir dėl mušimo patirtą skausmą. Tokiu būdu susiformavo įprotis
užgniaužti emocijas, represuoti jausmus bei, užmirštant savo vidinius poreikius, visais įmanomais būdais
stengtis įtikti mamai. Menkiausias mano pasipriešinimas tėvams tiek vaikystėje, tiek net ir paauglystėje
baigdavosi jei ne diržu, tai barimu arba moralais apie pagarbą ir meilę tėvams. Net ir pastaruosius keletą
metų, man jau esant suaugusiai ir gyvenant savo gyvenimą, su artimaisiais pasidalinus savo naujais pomėgiais
- joga ar kuo kitu, kas buvo mažiau jiems suprantama, susidurdavau su tylia pašaipa ir jausdavau artimųjų
priešiškumą. Tad nuo pat vaikystės ir paauglystės kažkur pasąmonėje yra išlikusios užslopintos emocijos
ir įtampos, užgniaužtas skausmas, kurie atsiveria sukeldami emocinius protrūkius. Todėl trečias emocinis
protrūkis, mane ištikęs 2003 m. gegužės 7 d., yra sietinas su mano psichikos raidos vaikystėje bei
paauglystėje ypatumais, o ne su Ošo meditacijos centro "Ojas" įtaka.
"Todėl jos pamatyti ir paklausti, kuo ją apžavėjo Ošo meditacijos, nepavyks. Tačiau ją
galime išgirsti. Tai detalės iš pokalbio, kurį kovo mėnesį po antrosios Violetos meditacijos,
įrašė pats Ošo meditacijos Meistras Prem"
(LNK 2003 m. birželio 17 d. laida "Srovės").
Labai skaudu ir tai, kad laidoje nebuvo atkartoti visi mano žodžiai, pasakyti apie meditacijas
bei jų įtaką mano gyvenimui, o tik perduotos bereikšmės pokalbio su meditacijos Meistru Prem pabaigos
detalės. Jūs turėjote visą įrašą mano žodžių, kuriuos apie meditacijas aš pasakiau pameditavus du
mėnesius Ošo meditacijos centre, tačiau laidos žiūrovai turėjo galimybę išgirsti tik paskutinius mano
pasisakymo sakinius. Taip niekas kitas ir neišgirdo, o tikriausiai tik Jūs, laidai rinkdamos įrašo
atkarpą, kad esu labai patenkinta meditacijomis ir džiaugiuosi širdies ramybe ir pastovumu, kurie man
nutiko jas atradus. Taip žiūrovai ir nesužinojo, kad dėka meditacijų mano gyvenimas gražėja ir dvasiškai
turtingėja ir kad dėl to esu laiminga.
Meditacija manęs neapžavėjo. Ji natūraliai įžengė į mano gyvenimą, kaip ilgo ir sunkaus dvasinio ieškojimo
pasekmė. Meditacija man yra būdas pažinti save bei pasaulį ir, besiremiant tuo pažinimu bei jį gilinant,
atverti save ramybei, džiaugsmui, tiesai ir meilei. Šiandien meditacija man yra kaip priemonė atpalaiduoti
susikaupusias emocines, dvasines ir psichines įtampas, stresus, suprasti nelaimių, negalių bei negandų
priežastis, kartu mokantis jų išvengti. Meditacija man atveria galimybę gyventi sąmoningesnį, palaimingumo
sklidiną gyvenimą.
"Merginai dar neteko sudalyvauti, taip vadinamuose, sąmoningos meilės praktikumuose,
kurie vyksta gamtoje"
(LNK 2003 m. birželio 17 d. laida "Srovės").
Labai laukiau šio praktikumo ir 2003 m. liepos 4-11 d. dalyvavau jame. Tai buvo neįkainojama
atgaiva sielai bei unikali galimybė atsikvėpti ir atsitiesti po "gydymo nuo vegetarizmo ir meditacijų"
Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligonininėje. Ten būdama patyriau fizinę ir dvasinę prievartą,
beveik du mėnesius buvau man priešiškoje, psichiškai ir emociškai žalojančioje aplinkoje. Mane fiziškai
tramdė, beveik keturias savaites savo noru negalėjau išeiti net į ligoninės kiemą, o nuėmus šį apribojimą,
paskutines tris savaites pati viena galėjau ligoninės teritorijoje vaikštinėti ne daugiau kaip pusvalandį.
Buvau kamantinėjama apie meditacines praktikas, verčiama pasižadėti daugiau nemedituoti, man buvo kalbama
apie grupinio sekso orgijas, vykstančias meditacijos centre, apie meditacijos žalą mano psichikai. Vienos
paskutiniųjų vizitacijų metu gydytojo buvau pavadinta ne vardu, o "ta iš Ošo centro". Negalėjau iš tokios
aplinkos ištrūkti, nes praktiškai buvo neįmanoma paprieštarauti psichiatrams, kadangi mano atsisakymas su
jais kalbėtis arba griežtesnis tonas, arba nesutikimas su rekomendacijomis dėl meditacijų bei atvirai
reiškiamas pyktis ar nepasitenkinimas, išgirdus tikrovės neatitinkančius teiginius apie meditacijas bei
Ošo meditacijos centrą, buvo traktuojami kaip psichinio sutrikimo požymiai. Todėl vaistų dozės ilgą
laiką nebuvo mažinamos ir mano išrašymo iš ligoninės terminas nuolat buvo atidedamas. Tad tik meditacijos
stovykla gamtoje padėjo atsigauti mano psichikai, atsikratyti ligoninėje sukauptų stresų bei įtampų.
Savaitė meditacijų gamtoje padėjo kažkiek atsitiesti ir atsiverti meilei ir džiaugsmui, subalansuoti
vidinį pasaulį. Labai džiaugiuosi, kad birželio mėnesio pabaigoje pagaliau išleido iš ligoninės ir aš,
dalyvaudama meditacijos stovykloje gamtoje, galėjau toliau medituoti bei tęsti vidinius ieškojimus.
"... jos motina nuskubėjo į Ošo meditacijos centrą. Ji ten norėjo pasikalbėti su
centro lyderiu, su Prem, apie dukros psichikos būklę, apie tai, kad daugiau nereikėtų Violetos
priimti į meditacijas"
(LNK 2003 m. birželio 17 d. laida "Srovės").
2003 metų vasario mėnesį aš pati pasirinkau ir šiandien renkuosi meditaciją. Manęs niekas netraukė,
man neskambino ir nekvietė į meditacijas. Aš esu suaugusi, gyvenu savo gyvenimą ir pati galiu atsakingai
pasirinkti, ką noriu daryti, ir tai daryti. Esu visiškai laisva spręsti, kas man tinka, o kas ne. Labai
džiaugiuosi ta dvasine aplinka, kuri sukurta meditacijos centre, ir esu laiminga, kad turiu galimybę ten medituoti.
Man tinka meditacijos, nes pati pradedu patirti, kaip jos dvasiškai turtina mano gyvenimą, ir toliau ketinu
medituoti bei tęsti dvasinį ieškojimą, vedantį sąmoningo, atsakingo bei kūrybiško gyvenimo link.
"O tas faktas, kad šiame centre ji buvo tik kelis mėnesius, verčia susimąstyti, kaip Ošo
centro praktika gali paveikti žmogų, atkakliai siekiantį sielos išsilaisvinimo"
(LNK 2003 m. birželio 17 d. laida "Srovės").
Jau laiško pradžioje rašiau, kad man 2003 m. gegužės 7 d. nutikęs jau trečias emocinis protrūkis
nėra sietinas su meditacijomis Ošo meditacijos centre "Ojas". Be to, aš nesiekiu sielos išlaisvinimo.
Meditacija man yra būdas pažinti save ir pasaulį, tyrinėti vidų ir išorę, ieškoti dvasinio ir mane
supančio pasaulių sąsajų. Meditacija man - galimybė atpalaiduoti emocines, dvasines ir psichines įtampas,
pažvelgti į savo baimes, pažinti emocijas ir jausmus. Meditacijoje aš aptinku širdies tylą, pavyksta
užčiuopti viduje tekantį džiaugsmą ir palaimingumą. Į meditaciją mane traukia vidinio pažinimo džiaugsmas
bei vidinės laisvės egzistenciškas ilgesys. Mane žavi tai, kad meditacija atskleidžia širdies atvėrimo
egzistencijai bei kūrybingo ir sąmoningo gyvenimo galimybę.
Laidoje nebuvo paminėta, kaip aš 2003 m. gegužės 7 d. patekau į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos
ligoninę Naujojoje Vilnioje. Nebuvo atidžiau pasidomėta ir patikrinta, kokiomis sąlygomis aš ten esu
laikoma, kokia mano būsena ir nuo ko bei kaip iš tikrųjų esu ten gydoma. Vietoj to, laidoje nuskambėjo
tik trumputė frazė "mergina dar ilgai ir sunkiai gydysis". Apie visa tai laiško pabaigai - trumpa Neringos istorija.
2003 m. gegužės 7 d. ryte buvau namie ir ilsėjausi, nes jaučiausi blogai.
Nebuvau agresyvi, nekėliau grėsmės ar pavojaus nei sau, nei aplinkiniams. Sesuo turėjo mano buto raktą. Vėlyvą popietę
į mano butą staiga įėjo šeši žmonės. Iš jų pažinojau tik du - sesę ir pusseserę. Kitus keturis mačiau pirmą kartą.
Aš išsigandau. Negalėjau suprasti, kas darosi ir ko jie visi susirinko. To negalėjo nė vienas
iš jų paaiškinti. Mane tai išvedė iš pusiausvyros ir išprovokavo emocinį protrūkį. Supratau, kad mane nori kažkur
išvežti, tačiau niekas iš jų šešių nesakė kur. Man nepažįstamas vyras melavo, kad esą važiuojame į gamtą ir vakare
grįšime. Aš pasimečiau. Gindamasi pradėjau rėkti, ko jie visi nori, ir šaukiau klausdama, kodėl visi susirinko.
Norėjau juos kažkaip išvaryti iš buto, kad mane paliktų ramybėje. Nepavyko. Nesugebėjau pasipriešinti. Kuo labiau
rėkiau, tuo daugiau visi galvojo, kad man reikalinga psichiatro pagalba. Mane nuvedė prie greitosios pagalbos
automobilio, tempte įtempė į jį.
Ligoninės priimamajame pasipriešinti buvo sunkiau. Man atsisakius eiti, mane stipriai sugriebdavo už rankų
ir tempdavo. Aš nepasirašiau sutikimo gydytis Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligonininėje. Vaistus suleido
prievarta - du sanitarai tvirtai laikė mane prispaudę prie kušetės. Pagavo stiprus savisaugos instinktas, todėl aš
blaškiausi norėdama ištrūkti. Nepavyko. Buvau prievarta nutempta į palatą ir pririšta prie lovos. Niekas
nepaaiškino pašalinio stiprių medikamentų poveikio, todėl labai išsigandau ir patyriau didelį emocinį sukrėtimą,
kai, pradėjus veikti vaistams, nebegalėjau eiti, kalbėti bei pajudinti galvos, nes stipriai susitraukus sprando
raumenims galva nevalingai atsilošė atgal.
Iš psichiatrinės ligoninės ankščiau ištrūkti nepavyko. Buvau išlaikyta penkiasdešimt dvi dienas.
Pusę šio laiko man leido stiprius medikamentus ir artėjant kiekvienam savaitgaliui žadėjo išleisti namo.
Po penkių dienų pasakiau gydytojams, kad noriu namo ir kad man reikia grįžti į darbą. Gydytojai manęs
nepaklausė, o tik pasakė, kad reikės ilgai gydytis. Dar po keleto savaičių, man tebesant mieguistai ir
labai apsvaigusiai nuo leidžiamų medikamentų, ligoninės psichologė gydytojo paskyrimu atliko mąstymo
testą, nors nesiskundžiau jokiais mąstymo sunkumais ar problemomis. Šio testo pagalba man nustatė
kažkokius mąstymo sutrikimus ir paaiškino, kad tie sutrikimai yra rimti ir dar kartą pakartojo, kad man
reikės ilgai gydytis. Vėlesni prašymai išleisti namo taip ir liko be atsako, nors gydytojai ne vieną
kartą žodžiu mano artimiems minėjo, kad man pakaktų ambulatorinio gydymo. Rengiausi rašyti pareiškimą
ir atsisakyti gydymo, su kuriuo nesutikau nuo pat pradžių, tačiau buvau atkalbėta motyvuojant tuo, kad
gydytojų komisija tuo atveju įrašytų man priėmimo skyriaus diagnozę, kas man galėtų ateityje pakenkti
įsidarbinant ar gaunant leidimą ginklui.
Būdama ligoninėje, be fizinės, taip pat patyriau daug dvasinės bei emocinės prievartos ir spaudimo. Psichiatrai
nesigilino į vidines ar psichines mano emocinius protrūkius sukeliančias priežastis. Apipylę pažadais greitu
laiku išleisti namo, visų pirma pradėjo gydyti nuo vegetarizmo. Aš nevalgiau mėsos ir ligoninėje man buvo
paskirta vegetarinė dieta. Pokalbių su psichiatrais metu, be kita ko, man buvo aiškinama apie mėsos valgymo
naudą mano organizmui ir apie vegetarizmo idėjos žalingumą. Tokie aiškinimai pasibaigė po mėnesio, kai
mano prašymu buvo pakartotas kraujo tyrimas, kurio rezultatai buvo nepriekaištingi, nepaisant to, kad
ligoninės vegetarinės dietos valgiaraštyje nebuvo riešutų, daržovių ar vaisių.
Po kelių savaičių, gydytojai, aklai patikėję mano mamos pasakojimais, diagnozavo man sektantiškumą ir
todėl be medikamentinio gydymo, pagrindinė teikiamos psichiatrinės pagalbos dalis buvo ta, kad mane pagydyti
nuo meditacijos. Buvau kamantinėjama apie Ošo meditacijos centrą "Ojas" ir apie ten vykstančias praktikas.
Man teigė, kad šiame centre vyksta grupinio sekso orgijos, kad jame, pačiam žmogui nežinant, yra žalingai
įtakojama žmogaus psichika. Taip pat buvo sakoma, kad mano socialiniam statusui netinka meditacija, ir aš
visą laiką buvau verčiama pasižadėti mamai daugiau nesilankyti meditacijos centre. Aš paaiškindavau, kad
jų teiginiai neatitinka tikrovės ir kad tiek, kiek man žinoma, centre nevyksta nei seksualinės orgijos,
nei aš patyriau, kad meditacija kažkokiu būdu žalotų mano psichiką. Tačiau manęs nei klausydavo, nei
išklausydavo. Kai priversta papasakojau apie centre vykstančias meditacijas, tai psichiatrė D. Šapalienė
pasišaipė ir pasakė, kad tai nėra meditacijos ir kad aš apie jas nieko nežinau, bei man rekomenduodavo
susipažinti su meditacijos apibrėžimu, taip pat retoriškai paklausė, kodėl jos vadovaujamame skyriuje
nėra atliekamas AIDS testas. Gydytojai, nė karto nemėginę medituoti ir todėl neturintys nė menkiausio
supratimo apie meditacijas, vietoj to, kad man padėtų ir narpliotų mano emocinio protrūkio priežastis,
siekdami nustatyti, kodėl tokie protrūkiai man nutinka jau trečią kartą, man nuolat aiškino apie
meditacijų žalą ir įteiginėjo, kad aš turiu laikytis Lietuvoje tradicinio katalikų tikėjimo.
Neringa Mockutė
"Ojas" atsaką į 2003-06-17 d. LNK "Srovių" laidą, galite skaityti
Išprotėjantys katalikų vaikai nori medituoti
|