LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Utopija yra pati žmogiškų būtybių širdis

II dalis iš II

Mylimasis Ošo, kartais esu palaimintas visa apimančio jausmo, kad ši komuna palengva tampa vienu kūnu, vienu organizmu, vienu širdies plakimu. Ar aš svajoju? Ar esu tik dar vienas eilinis utopistas? O, amore, pasakyk, kad tai nėra tik svajonė.

(…)

Utopija yra tai, ką nešioja kiekvieno žmogaus širdis, ypač jaunesnės kartos, nes kai amžėjate, tampate vis mažiau optimistiški. Matydami realybę ir jos bjaurumą, matydami, kad bet kuri valdžia yra prieš utopiją, prieš laisvę žmogaus širdžiai, meilę, jie nenori, kad pasaulis taptų rojumi, nes tuomet jie praras darbą. Niekas nėra pasirengęs prarasti pragyvenimo šaltinio. Kai amžėjate, pamažu pradedate galvoti, kad utopijos yra utopijos. Pradedate eiti į kompromisą su visuomene. Bet yra keletas tokių pamišusių kaip aš, kurie ir toliau svajoja nepaisydami visuomenės, viso pasaulio. Kad ir kaip atrodytų yra sunku svajonei materializuotis, visgi mano širdis sako, kad nėra jokios žalos bandyti dar kartą. Galbūt vieną dieną, jeigu ne mano gyvenime, tai būsimų žmogiškų būtybių gyvenime utopija taps realybe.

Kai komuna Amerikoje buvo suskaldyta, pagal baudžiamąją teisę beveik sulyginta su žeme, bet kuris mano vietoje būtų paleidęs idėją. Bet esu užsispyręs. Aš tai tęsiu iki paskutinio savo atodūsio ar netgi po jo. Sardžano, kas vėl čia vyksta, tai svajonė tampa realybe. Mes daug išmokome, iš komunos sunaikinimo Amerikoje. Tai nebuvo bloga patirtis. Mokytis visuomet gerai. Visada išmokstama per klaidas. Komuna pavyko, beveik pavyko. Čia mes vengsime tų sunaikinimo galimybių. Geriau ir toliau svajoti apie geresnę žmoniją nei apsistoti liūdnume ir pesimizme. Viskas vėl buriasi kartu. Žmonės grįžta ir dabar jie yra labiau patyrę. Jie žino, kad nereikia turėti struktūros, kurią galima sugriauti. Kažkas visiškai nauja. Organiškesnis kūnas, ne diktatoriškas režimas, jokios prievartos dirbti 10-12 valandų, bet džiaugsmingesnis, neatmetantis gyvenimo. Kiekvienas pagal savo poreikį ir kiekvienas pagal savo pasirinkimą. Mes stengiamės netrikdyti kiekvieno individualumo, neaukoti individo bendruomenei. Priešingai, kiekvieną individą padaryti tokį stiprų kiek tai įmanoma. Tai bus bendra komunos stiprybė. Sėklos pradėjo dygti.

  

Sardžano, esi teisus, kai sakai, kad "kartais esu palaimintas to visa apimančio jausmo, kad ši komuna palengva tampa vienu kūnu, vienu organizmu, vienu širdies plakimu. Ar aš svajoju?" Ne. Tai realybė, kuri vyksta. "Ar esu tik dar vienas eilinis utopistas?" Mes stengiamės pakeisti žodžio "utopija" reikšmę. Žodis "utopija" reiškia tai, kas niekada neįvyksta. Esame pasiryžę pakeisti pavadinimą. Prisiimame atsakomybę, kad utopija yra tai, kas gali įvykti. Jos seną apibrėžimą reikėtų visiškai pakeisti. Utopija yra pati žmogiškosios būtybės širdis. Žmogus be svajonių apie geresnę žmoniją nėra žmogus, jis dykuma. "O, amore, pasakyk, kad tai nėra svajonė".

Sardžano, tai yra abu. Tai nėra svajonė, nes svajonė virsta realybe. Bet tai vis dar svajonė, nes dar daug ką reikia padaryti. Neturėtum būti patenkintas. Tai svajonė, kuri auga su naujomis galimybėmis, naujomis dimensijomis, bet mes esame pasiryžę ją sukurti ir paversti realybe. Tai mūsų religija. Mūsų nedomina patekimas į rojų. Mus domina, kad rojus ateitų čia. Ir visa priklauso nuo mūsų meilės, tylos, taikos, nuo mūsų meditacijos, sąmoningumo ir budrumo neįkristi vėl į kokius nors nustatytų interesų spąstus. Kai medis tampa stiprus, įleidžia šaknis į žemę, tampa sunku kam nors jį sunaikinti. Aš tikiu žeme. Pakartosiu Zaratustrą, kuris savo mokiniams pasakė: "Niekuomet neišduokite žemės". Visos religijos išdavė žemę. Žemė yra vienintelė realybė. Visa kita, apie ką kalba religijos, yra tik jums atitraukti skirta fikcija. Mes nenorime religijų, kurias domina ateities rojus po mirties. Mus domina čia ir dabar, iki mirties. Kokia prasmė galvoti apie tai, kas bus po mirties? Tai buvo rutina, nes žmonėms nepavyko sukurti ko nors gražaus gyvenime. Jie pradėjo atidėti tai anapus mirties, nes niekas nežino, kas vyksta anapus mirties. Tai buvo labai geras atidėjimas. Aš ne už tai, kad tai atidėti. Netgi rytdienai. Kas turi būti padaryta, turėtų būti padaryta dabar. Neišduok žemės, neišduok dabarties, neišduok savo svajonės. Tavo svajonė yra pati tavo siela.

 

Vakarėlyje pagyvenęs vyskupas pavargo nuo bendravimo ir susmuko į krėslą. Jo šeimininkė suskubo pasiūlyti jam puodelį arbatos.
- Nereikia arbatos, - suniurnėjo vyskupas.
- Kavos?
- Nereikia kavos.
- Škotiškio viskio ir vandens?
- Vandens nereikia.

 

Sardžano, tiesiog venk škotiško viskio. Tik venk nesąmoningumo. Vanduo yra visiškai gerai. Būk skaidrus savo vizijoje, būk sąmoningas savo pastangose ir svajonė užaugins šaknis. Aš tikiuosi greitai pamatysime žiedus. Jie nėra toli.

 

 

Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 1 skyrius "Įmesk kibirą ir pasisemk vandens" 1987 m. rugpjūčio 21 d. (The Invitation. Chapter 1 "Throw the bucket and draw the water", 21 August 1987)

 

 

Atnaujinta 2022-04-11






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2022. All rights reserved. Copyright information



Naujienos