LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Naujoji inkvizicija prieš meditaciją?

Ošo meditacijos centro "Ojas" lyderis
Dr. Mečislovas Vrubliauskas

2000 m.

Kas skatina religinę nesantaiką?

Normalu, kad išaugus Lietuvos žmonių sąmoningumui gimė ir naujieji religiniai judėjimai. Jų atsiradimą pagreitino tai, kad prieš dešimt metų išsilaisvinus nuo išorinių pavergėjų dar liko išsilaisvinti nuo vidinių ar dvasinių pančių. Nenormalu, kad gimstant naujiesiems religiniams judėjimams pakėlė galvą naujoji inkvizicija – klerkai ir klierikai, ieškantys eretikų, raganų ir velnių. Štai jau keletas metų Lietuvos spaudoje beveik reguliariai pasirodo religinę nesantaiką kurstančių straipsnių. Tai dažniausiai daroma iškeliant vieną religiją ar sektą, paprastai katalikybę, arba paniekinant, šmeižiant kitas religijas, kitus religinius judėjimus. Nusišnekama iki tiek, kad naujieji religiniai judėjimai vaizduojami baisesni nei baisiausi teroristai (žurnalas "Veidas"), nors iki šiol nerasta nė mažiausio nusikaltimo pėdsako. Labai keista, kad dažnai religinės nesantaikos kurstytojai, kartais tiesiogiai perimantys viduramžių inkvizicijos ir raganų medžioklės metodus, yra tie valdininkai, kurie turėtų rūpintis religine santarve. Pagaliau ir žiniasklaida ne visuomet susigaudo arba nenori teisingai atspindėti, kas čia vyksta. Apie tai žemiau ir dar keliuose straipsniuose.

Naujoji inkvizicija prieš naujuosius religinius judėjimus

Aukščiausia, o kartu ir svarbiausia žmogaus laisvė yra religijos laisvė, sielos laisvė. Kitos laisvės iš tikrųjų kyla iš šios aukščiausios. Aš kalbu čia ne tik apie laisvę išpažinti senąsias, dažnai atgyvenusias, mirštančias religijas, bet ir apie dvasinę laisvę ieškoti ir praktikuoti naująsias religijas. Panašiai kaip šiandieninėje Lietuvoje būdavo ir praeityje - atsiradus naujoms religijoms senosios sukildavo inkvizicijai. Tai, deja, labiau būdinga Vakarams, krikščionybei, kurioje haliucinacijos dažnai būna reikšmingesnės nei tikrovė. Kita vertus, visame pasaulyje naujo sąmoningumo, naujo religingumo pradininkai buvo žudomi: Pitagoras sudegintas, Sokratas nunuodytas, Jėzus nukryžiuotas, Mansuro kūnas sukapotas gabalais. Krikščionybėje, kurioje pažinimo medis uždraustas, krikščioniškoji inkvizicija kovojo net prieš naują mintį, prieš mokslininkus: Bruno, Koperniką, Galilėjų? Kiek jų nužudyta, sudeginta? Tai paprastai buvo daroma su aukščiausių šventikų ir politikų pritarimu. Kodėl nepasimokius iš to?

Ženklas inkvizicijai

Pirminį impulsą inkvizicijai - masinėms eretikų ir raganų paieškoms davė Vyriausybės patarėjas religijos klausimais ponas P. Plumpa, "Lietuvos aidas", 1999 m. Nr.89. Ten rašoma: "Visos Europos šalys turi religijų reikalų departamentus ar net ministerijas, o Lietuva vis tebesidžiaugia nekontroliuojamu net pavojingiausių sektų - Ošo centrų, Susivienijimo (Muno) bažnyčios, scientologų, Visariono visuotinio tikėjimo bendrijos klestėjimu. <...> Toks požiūris turėtų pasikeisti, jei dėl sektantų įvyks koks nors tragiškas incidentas". P. Plumpa įsitikinęs, kad Lietuvai praverstų ir psichologinių tyrimų skyrius, kuris analizuotų, "kaip į Lietuvą ateina dvasinė invazija, turinti tikslą pakeisti visuomenės tradicines vertybes, formuoti naują pasaulėžiūrą bei plėsti manipuliavimo žmonėmis tikslą". O kol kas, pasak jo, "tenka tik laukti..." Ponas P. Plumpa sako, kad vyksta dvasinė invazija ir tos puolančios sektos yra be galo pavojingos, o Ošo centras pavojingiausias. Neaišku - kuriems žmonėms? Ar kai kuriems valdininkams ir šventikams? Dabar p. P. Plumpai reikia nelaimingo atsitikimo.

Lietuvoje dešimtys, šimtai nelaimingų atsitikimų kasdien. Žmonės žudosi, žudo, geria, vartoja narkotikus, prievartauja vaikus... Beveik prie kiekvieno iš jų galima pridėti "krikščionis". Tai jokiu būdu netinka. Tai erzina krikščionis. Ponas P. Plumpa ir panašios pasaulėžiūros valdininkai turi pateisinti savo šefų, o pastarieji savo rinkėjų, tautos lūkesčius. Pinigai neturi būti švaistomi vėjais. Tūkstantmečio pabaigoje reikia pateikti globalų Lietuvos negandų paaiškinimą. Tūkstantmetinį paaiškinimą. Panašų į fiurerio arba į generalinio sekretoriaus paaiškinimą. Tokį, kad tauta ir tikintieji džiūgautų. Amžiams. Reikia tik kaltininkų. Kodėl nesujungus klerkams ir klierikams rankų ir protų? Juk šventoji inkvizicija padėdavo praeityje. Tuomet reikia nors vieno atvejo, kuris kaip nors sietųsi su naujaisiais judėjimais. Tai turi būti kažkas tai netikėta, didinga. Tai turi būti kaip atradimas! Taip atsiras paaiškinimas, kodėl reikalai blogėja ir žmonės vis rečiau lankosi bažnyčiose. Reikėtų laikytis tik mažos nerašytos paslapties: kai nusikaltėliai krikščionys ar savos partijos piliečiai – tylėti ar net slėpti, kai ne – visa gerkle rėkti.

Tarnai ieško kaltų

Po p. P. Plumpos signalo paslaugiausi laikraščiai ir žurnalai iš karto puolė ieškoti kaltųjų. Keli iš jų pagaliau surado. Nusižudė mergaitė. Psichologai sako, kad tik pertvarkos metais, kai nevaldė nei komunistai, nei katalikai, savižudybių buvo sumažėję. Dabar, katalikams pakeitus komunistus, savižudybių skaičius vėl išaugo. Vėl žmonės, ypač jaunimas, nemato gyvenimo prasmės, neranda dvasios šviesos, meilės. Bet šiuo atveju mergaitę buvo matę tarp Jehovos liudytojų. Kad ji buvo mokykloje tarp katalikų, neturi reikšmės. Žurnalas "Veidas", "Lietuvos ryto" priedas "Sostinė", dar keletas uolių inkvizicijos šauklių rėkė: "Radom!". Inkvizitoriams įrodymų nereikia. Tai Jehovos liudytojai turėjo įrodyti, kad jie nekalti. "Lietuvos ryto" rugsėjo 22 d. numeryje, straipsnyje "Sektos plauna smegenis ir pinigines", rašoma: "Paramos centro nukentėjusiems nuo religinių judėjimų ir sektų veiklos konsultantui Kazimierui Andriuškevičiui teko domėtis keliais savižudybių atvejais, tačiau jis pristigo įrodymų, kad dėl šių mirčių kaltos vien sektos."

Tokia inkvizicijos kalba. Nors burbulas sprogo, bet uolūs raganų medžiotojai paminėjo net šio įvykio metines. Antra vertus, ar jaučia atsakomybę už religinį jaunimo nemokšiškumą "Lietuvos rytas" dar neseniai buvęs ateistine "Komjaunimo tiesa"?

Naujosios inkvizicijos kalba ir kaltinimai

Religijoje svarbiausia - tiesa. Propagandoje tiesa manipuliuojama. Dar sovietiniais laikais aš atradau, kad šmeižiami žmonės ir judėjimai yra švaresni už šmeižikus. Laikraštinę tiesą atspindi sovietinių laikų anekdotas. "Įrodymui, kuri ideologinė sistema pranašesnė, buvo surengtos JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų bėgimo lenktynės. Džonui Kenedžiui atbėgus pirmam, Nikitai Sergejevičiui Chruščiovui - antram, laikraščiai ir žurnalai Amerikoje pranešė: " Kenedis atbėgo pirmas, Chruščiovas – paskutinis." Propagandistai Sovietų Sąjungoje pranešė: "Nikita Sergejevičius atbėgo antras, Džonas Kenedis – priešpaskutinis." Sovietiniais laikais buvo šmeižiamos visos religijos ir ypač katalikybė.

Pažiūrėkime kokiais faktais remiasi raganų ir sektų medžiotojai?

Laikraščio "Kauno diena" tendencingo pavadinimo straipsnelyje "Priešnuodžio nuo sektų beieškant" (1999 lapkričio 12 d., Nr.264) rašoma: "Prie pavojingų rytietiškos orientacijos kultų priskiriamas Ošo kultas, tantriniai kultai, Sachadža joga, transcendentinė meditacija." Straipsnelyje įdėtas skyrelis su specialia paantrašte "Iš Ošo centro - į prostitutes". Po ta antrašte rašoma: "Specialistai tikina, kad Ošo centrai stipriai keičia asmenybės vertybines orientacijas. Po gražiais žodžiais ugdyti žmogaus laisvę ir atsisakyti jį varžančių kompleksų slypi absoliučios anarchijos, grupinio sekso propaganda. Labai sunku sektą palikusiems žmonėms, ypač jaunoms moterims. Vokietijoje ir Lenkijoje užfiksuota, kad ne vienas jų keliai iš sektos nuvedė į prostituciją." Ir t. t. Čia tiek nusišnekėta, kad nėra apie ką net diskutuoti. Gerai, kad nepranešta, jog Ošo meditacijos centrų lyderiai yra ufonautai.

Aš kviečiu "Kauno dieną" atlikti paprastą tyrimą ir išsiaiškinti, koks prostitučių ir jų užsakovų procentas yra "Kauno dienos" skaitytojai ir koks - meditatoriai. Aš pasiruošęs prisidėti prie tyrimų visapusiškai. Be to aš esu tikras, kad daug didesnis krikščionių negu meditatorių procentas užsiima prostitucija.. Meditatoriaus žodžiai ir veiksmai negali skirtis, nes kitaip meditacija neįmanoma. Kitaip mintys nenutyla ir judėjimas vidun neįmanomas. Tai mokslinis ir egzistencinis faktas. Pagaliau net ir pradėję medituoti žmonės dar daug metų išlieka krikščionimis. Tarp krikščionio ir meditatoriaus - didelis atstumas, kaip tarp pradinuko ir išminčiaus. Pradinukas tiki, išminčius žino. Aš tik nujaučiu, kaip veikia prostitutes ir jų užsakovus "Kauno diena" ir krikščionybė, bet tikrai žinau, kad skaitant Ošo knygas ir medituojant atkrenta arba Ošo ir meditacija, arba prostitucija ir krikščionybė. Be to, aš gerai žinau, kad Ošo neparsidavinėjo. Man tai labai priimtina. Man labai priimtina, kad nors vienas mistikas giliai suprato žmogų, liko autentiškas ir niekam neparsidavė. Nei dievams, nei savo pasekėjams! Tai įkvepiantis pavyzdys !

Viduramžių religinės vizijos
(iš J.M.Sallmann knygos "Raganos - šėtono sužadėtinės")

Senosios inkvizicijos kalba ir kaltinimai

Senosios inkvizicijos kalbos pavyzdžių galime rasti daugelyje knygų. Štai Jean-Michel Sallmannfo knygoje "Raganos-šėtono sužadėtinės", kurią 1998 m. išleido "Baltos lankos", rašoma: "Inkvizicijos procesas buvo kaltinamojo proceso priešingybė. Kaltinamajam reikėjo įrodyti, kad jis nekaltas prieš teisėją, jau įsitikinusį jo kaltumu ir turintį vienui vieną mintį: išgauti iš jo visišką prisipažinimą."

"Paprasto viešo gando pakakdavo išjudinti teismo mechanizmui su jo turtingu arsenalu. Vos kildavo koks raganavimo įtarimas, teisėjas privalėjo įsikišti nedelsdamas, pradėti tardymą ir kelti bylą. O tam įtarimui sukelti nedaug tereikėjo. Kiekviena mirtis, liga, kiekvienas nelaimingas atsitikimas, nenumatytas ar toks atrodęs keblus įvykis galėjo būti priskirtas raganavimui". "Reikėjo juk kaip nors paaiškinti negandas, dažnai užgriūvančias gyventojus. Iš to kilo tendencija epidemijas priskirti koordinuotai tam tikrų grupių, dažniausiai žydų, veiklai." Taip, anuomet mėgdavo kaltinti ir žydus.

Dabar nelaimes pateisinti žydų veikla sunkoka. Štai visai neseniai Izraelio knesetas pasikvietė vieną iš aktyviausių ir ryškiausių Ošo mokinių, humaniversiteto Olandijoje lyderį - sanjasiną Svamį Veeresh’ą gauti patarimų, kaip gydyti visuomenės skaudulius; iš dalies narkomanus.

Dar keletas citatų iš kitos - Nobelio premijos laureato B.Raselo - knygos "Religija ir mokslas" (Vilnius, "Mintis", 1982). "1494 metais popiežius Inocentas VIII viešai paskelbė bulę, kur buvo praplėsti dviejų inkvizitorių įgaliojimai ne tik persekioti eretikus, bet spręsti ir raganystės problemą ir bausti už tai. [...] Buvo sudarytas klausimų raganavimu įtariamoms moterims sąrašas, ir įtartąsias kankindavo ant kankinimų suolo tol, kol jos duodavo reikalaujamus atsakymus. Apytikriai apskaičiuota, kad vien Vokietijoje nuo 1450 iki 1550 metų buvo nužudyta (daugiausia sudeginta) šimtas tūkstančių raganų."

"Grėsmė intelektualinei laisvei mūsų dienomis yra didesnė negu bet kuriuo kitu metu nuo 1660 metų, bet dabar ji kyla ne iš krikščionių bažnyčios, o iš vyriausybių, kurios dėl dabartinio anarchijos ir chaoso pavojaus perėmė šventumo ir neliečiamumo statusą, ankščiau priklausiusį dvasininkijos valdantiems sluoksniams. Neabejotina kiekvieno mokslininko ir visų, kas vertina mokslinį pažinimą, pareiga - protestuoti prieš naujas persekiojimo formas."

Iš esmės kalbos ir kaltinimai nesiskiria. Iškrypėlių haliucinacijos ir toliau lieka pakankamu pamatu šmeižti ir apkaltinti. Tik, atrodo, kad nuteisti ir įvykdyti širdžiai malonią bausmę, šiandien inkvizitoriams sunkoka. Žmonės taip patikliai paskui juos neseka.

Kam tarnauja atsakingi valdininkai?

Jau aukščiau buvo pažymėta, kad p. P. Plumpa nusistatęs prieš naująsias religijas, laiko jas dvasine invazija. Panašiai elgiasi visi monopolistai. Tai elementaraus inteligentiškumo, tolerancijos trūkumas. Žvilgterėkime kaip žmonės tampa krikščionimis.

Mane krikštijo ir dar vaiką vertė melstis be laisvos mano valios. Kuo daugiau gilinausi į save, tuo labiau supratau katalikybės ir komunizmo žalą žmogui, jo psichikai, tuo labiau ieškojau autentiškų, ne egocentriškų religijų, inteligentiškiau gyvenau ir auginau dukras. Tai neatsitinka iš karto. Beveik visi ateinantys į meditacijos centrą žmonės skundžiasi ir nori išsivaduoti nuo nenatūralių katalikybės ir komunizmo grandinių. Užmesta dirbtinė asmenybė, tikėjimas pseudostebuklais, dogmomis atitraukia žmogų nuo tikrovės, nuo savęs, neleidžia atrasti savo individualybę. Meilė ir sąmoningumas prasideda individo viduje. Jie neateina iš išorės. Religija turėtų natūraliai ateiti į žmogaus gyvenimą. Net ir dabar vaikai negali sužinoti mokykloje ką nors apie tikrą religingumą, apie meditaciją.

Kaip p. P. Plumpa pavadintų anuos atėjūnus, prieš šešis šimtus metų atėjusius į Lietuvą su kryžiais ir kalavijais? Ar tai ne dvasinė invazija? Kuris iš naujųjų religinių judėjimų ateina tokiu bjauriu ir klastingu būdu? Ar nepakeitė visuomenės tradicinių vertybių anie atėjūnai? Kur jie dabar? Kokia šio pono nuostata dėl senųjų tradicinių dvasinių vertybių, pagonybės atkūrimo? Kitas valstybės valdininkas - Lietuvos teisingumo ministerijos ekspertas religijų klausimais p. A. Peškaitis yra prieš tokį žingsnį. Tai jis išsakė televizijos laidoje. Tai kam tarnauja šie ponai: valstybei ar katalikybei? Ar Lietuvos Seimas palaikys jų nuostatas? Abu šie ponai neturi jokio supratimo apie meditaciją, o kiekviena proga rėkia: gelbėkite nuo meditatorių. Aš neradau nė vieno sakinio, kuris rodytų, kad jie supranta, apie ką šneka, kai kalba apie meditaciją.

Aš pats esu už visišką religijos laisvę, bet ne kitų sąskaita. Be religijos laisvės Lietuva neatsigaus. Visos kitos laisvės tėra tik religijos laisvės pusės, nes žmogus priklauso ne kūno ar proto, o dvasios pasauliui. Be dvasios laisvės nebus Lietuvoje džiaugsmo, šviesos, kūrybiškumo, meilės. Nėra konstruktyvesnės religijos už meditacinę religiją. Aš nekalbu apie primityvią tikėjimo laisvę, nes tikėjimas greičiau sukausto sielą, nei ją išlaisvina. Katalikų tikėjimas, kaip ir apskritai tikėjimas, primena tikėjimą sapne. Jokių abejonių, bet jokios tiesos. Nors šiek tiek prabudęs žmogus jau abejoja. Abejojimas rodo, kad žmogus ne sapnuoja, o mąsto. Panašios inkvizicinės pasaulėžiūros valdininkus aš kviesčiau pradėti ne nuo tikėjimo, o nuo abejojimo. Tai pirmas proto ir dvasios augimo etapas.

Dvasios laisvė nesusijusi ir su dievais. Visi man žinomi dievai yra egocentriški, orientuoti į jų pačių garbinimą. Žmogaus sielai reikalingi ne dievai, o meilė, dvasingumas. Būdas ugdyti žmogaus meilę ir dvasingumą ar sąmoningumą yra meditacija.

Haliucionuojantis žurnalistas
Gintaras Pocius

Apie vieną specialų raganų medžiotoją

Vienas iš reikšmingiausių praėjusio tūkstantmečio trokštančių išgarsėti ir praturtėti žurnalistų ir šventikų atradimas yra tai, kad inkvizicija, eretikų ir raganų medžioklė gali būti pelningas biznis. Nepasinaudoti žmonių tamsumu ir prietaringumu įžengiant į naują tūkstantmetį, būtų nepelninga ir negudru.

Žurnalo "Panelė"
redaktorė
J.Baltrukonytė

Naujo tūkstantmečio pirmą numerį žurnalas "Panelė" pradėjo didingu pranešimu. Atrasta baisi sekta Ošo meditacijos centras "Ojas", smukdanti visos tautos moralę ir ekonomiką. Specialiam žurnalo sektų sekliui ir tikrų raganų medžiotojui Gintarui Pociui tuo metu, kai centro lyderis, šių eilučių autorius, buvo Indijoje, Tarptautinėje Ošo komunoje, pavyko "prasiskverbti" į patį "sektos" centrą. Apibūdindamas prašvitusį žmogų, budą, arba mokšą, Ošo jis rašo: "Jos vadovas "Seks guru" arba "dvasios teroristas" (tai kai kas jį vadina) ypač akcentavo seksą."

Ošo yra buda, mokša, Gintaras - nebuda, nemokša. Sanskrito kalba žodis "mokša" reiškia budą, pabudusį, prašvitusį, išsilaisvinusį nuo ideologijų ir tikėjimų žmogų. Visur įžiūrėti seksą, pinigus, godumą yra nemokšų įprotis. Toks jų sąmonės lygmuo. Tokia yra ir viena iš pagrindinių "seksžurnalisto" Gintaro Pociaus, nepasirašiusio straipsnio "Kaip aš savaitgalį praleidau sektoje", idėja.

Žurnalo "Panelė" religinės vizijos

"Seksžurnalisto" ypatybė ta, kad net medituojant jam vaidenasi seksas. Iš tikrųjų "seksžmonės" nesugeba medituoti, bet gali dėtis medituojančiais. Net žiūrėdamas į guru, net į budą "seksžurnalistas" mato "seksguru". Nėra ribų žmogaus iškrypimui. Apsėstas protas mato tai, kas jame užslopinta, iškrypę. Iš šešių šimtų Ošo knygų tik viena skirta seksualinės energijos transformacijai į meilę, seksualinių iškrypimų gydymui. Ir tai sekso transformacijai, o ne seksui. Pagal Gintaro proporciją išeitų, kad esant Medicinos akademijoje tokioms disciplinoms, kaip seksologija ar seksopatologija, jos rektorių reikėtų vadinti seksrektoriumi, o daugumą žurnalų - sekso žurnalais.

Žurnalo "Panelė" religinės vizijos

Aš girdėjau anekdotą: "Niujorke gidė vedžioja grupelę turistų. Rodydama į laisvės statulą gidė aiškina, kokia ji didinga, įkvepianti... Vienas turistas sako: "Ji labai seksuali". Po to moteris rodo nuostabų parką, medžius, čiulbančius juose paukštelius. Tas žmogus vėl sako: "Labai seksualu. Du paukštukai kartu, medyje." Dar vėliau gidė rodo obeliską. Susijaudinęs žmogus šūkteli: "Nepaprastai seksualu". Gidė ir klausia: "Kur jūs čia matote seksą?" O žmogus atsako: "Man visur vaidenasi seksas. Be to apie tai aš negaliu nekalbėti."

Viduramžių
religinės vizijos
(iš J.M.Sallmann knygos "Raganos - šėtono sužadėtinės")

Taip pasaulį matydavo viduramžiais inkvizicija. Tūkstančiai moterų buvo apkaltintos ir nužudytos įtarus, kad jos santykiavo su velniu. Kokie buvo "seksšventikų" ir "seksinkvizitorių" įrodymai? Ar ne jų pačių haliucinacijos? Ir vėl panašūs vaizdiniai. Bet aš galiu suprasti Gintarą. Žmogus jaunas. Išminties maža, o užsidirbti ir išgarsėti norisi. Paprašykite psichologų komentaro apie "seksžurnalistus".

Gintarui, paklaustam, kodėl jis atėjo į meditacijos centrą, kaip jis pats sako, "į galvą šauna pati kvailiausia mintis: "Noriu geriau save pažinti." Atrodo, Gintaras nieko nėra girdėjęs apie save pažinusį eretiką Sokratą. Jei savęs pažinimas "Panelės" žurnalistui Gintarui Pociui yra kvailiausia mintis, kyla klausimas, kas, be sekso, dar būna jo galvoje? Normaliai sekso centras pas žmones būna žemiau. Laikantiems savęs pažinimą kvailiausiu dalyku sekso centras persikelia į galvą. Panašiems žmonėms priminsiu Jėzaus žodžius: "Fariziejai ir veidmainiai, pradžioje išsivalykite savo taurės vidų." Nors Jėzus retai kalbėjo apie vidų, bet čia jis kalba apie vidinį savęs pažinimą. Tai prioritetinis dalykas. Kaip jūs galite suprasti kitą, savęs pažinimą laikydami kvailiausiu dalyku?

Ar žurnalo "Panelė" redakcija nerado žmogaus, kuris norėtų save pažinti? O gal tenorėta pralobti, pagarsėti? Meditacija visų pirma yra savęs pažinimo būdas. Kaip nenorintis savęs pažinti žmogus, supras ieškantį savęs? Čia gi aklas ir dar girdamasis savo aklumu nemokša ateina į meditacijos centrą susipažinti su šviesa, su vidine šviesa. Kvailiau nesugalvosi. Toliau Gintaro supratimas apie meditaciją neviršija neregio supratimo apie šviesą, kurčiojo – apie muziką. Jo mintys vis nusmunka žemyn. Iš tikrųjų Lietuvos žmonės nieko nežino apie tikrą meditaciją, bet tik nemokšos ir veidmainiai drįsta kritikuoti tai, ko nėra patyrę ir nesupranta.

Pirmieji sekliai ir skundikai

Trumpas asmeninis pavyzdys. Vieną 1974 metų dieną, tarnaujant dvimečiu karininku (žmonių, baigusių aukštąją mokyklą, privalomoji dvejų metų karinė tarnyba sovietinėje armijoje), prie manęs priėjo jaunesnysis leitenantas Anatolijus Filinskis, irgi pašauktas dvejų metų karinei tarnybai, ir tarė: "Mečislovai, labai atsiprašau, bet manęs saugumas paprašė ir aš jiems parašiau apie tave. Aš neseniai įstojau į Komunistų partiją, norisi geriau gyventi."

Aš buvau pašauktas karinėn tarnybon tais metais, kai Kaune susidegino Kalanta. Tuomet kalbėjau paprastus tikrus dalykus: Lietuvoje nėra žodžio, religijos laisvės, pas mus nebuvo revoliucijos, žmonės tikintys. "Suprantu tave, - teatsakiau Anatolijui, - gyvenk geriau." Kitas rusas karininkas Anatolijus Pasko sakė: "Einam, duosim į snukį." "Palikim ramybėje" - pasakiau. Nebuvo jokio pykčio; buvo gaila, kad žmonės vis dar tokie tamsūs ir godūs. Tik prieš porą dienų mane buvo išsikvietę į Saugumo tarnybą, ir majoras rodė lapus: "Negerai kalbi. Matai, žmonės tavimi skundžiasi." Taip pirmą kartą supratau, kad esu sekamas ir šnipinėjamas.

Už tiesą reikia mokėti

Aš esu dėkingas tam savanaudžiam leitenantui, kad jis pajuto kažką padaręs negerai ir buvo nuoširdus su manimi. Jis man parodė, kaip paprastai dirba valstybės saugumas, kurio taip ilgisi ponai P.Plumpa ir A. Peškaitis. Matyt, jie anuomet nesusidūrė su vadinamuoju valstybės saugumu.

Tai buvo gili pamoka: už tiesą reikia mokėti. Aš tam buvau pasiruošęs. Kaunietis leitenantas Kęstutis Sabas, su kuriuo anuomet gyvenau viename kambaryje, buvo divizijos saugumo vado draugas. Jis man pasakė : "Tai kapitono diplominis darbas Saugumo akademijoje."

Man buvo keista, kodėl iš daugelio tūkstančių kariškių specialiam darbui saugumietis išsirinko mane. Truputį vėliau supratau, kad pirmieji skundai prieš mane gimė Lietuvoje ir nukeliavo į sovietinę armiją kartu su manimi. Tas saugumo kapitonas pačios tarnybos pradžioje, jau pirmo susitikimo metu, klausė, kur aš buvau, kai susidegino Kalanta? Atrodė, kad atsakymą jis jau ir taip žino. Žmonės nori geriau gyventi ne tik Rusijoje. Gyvenant Vilniaus politechnikumo, kur ką tik baigęs Kauno politechnikos institutą dirbau dėstytoju, bendrabutyje į mano kambarį keletui mėnesių buvo atkėlę kolegą. "Mano tėvas buvo gynėjas", - viltingai sakydavo kolega. Jis, atrodo, tikėjosi kaip nors iš to užsidirbti. Prieštaringai atrodė tai, kad mane persekioja saugumas, o mano buvęs kaimynas važinėja į Tunisą, Paryžių. Už geriausią darbą vadovaujant statybiniam būriui gavau kelialapį į Tunisą. Net į Tunisą Valstybinis saugumas neišleido. Keista, kad tie žmonės ir šiandien dirba įstaigų vadovais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad grįžus iš karinės tarnybos mano kolega bandė atitaisyti savo klaidą. Bet visuomet jautėsi saugumo letena. Aš ją jutau daug kartų.

Kaip atrodyti švaresniam?

Bene 1988 metais į "Dialogo" klubą, kurio prezidentu tuomet buvau, pasikviečiau kunigą Vasiliauską. Kunigas nuoširdžiai stebėjosi, kad tos bobutės, kurios dar visai neseniai skundė tuos, kurie eina į bažnyčią, pradėjo skųsti tuos, kurie dabar neina. Bobutėms nesvarbu nei meilė, nei tiesa, nei pats tikėjimas. Svarbiau ką nors skųsti, šmeižti. Tuomet net nesiprausdamas, o tik purvindamas kitą pats atrodai švaresnis. Šis įprotis, deja, giliai įsišaknijęs žmonių protuose ir širdyse. Tuos, kurie nėra visiškai nesąmoningi, visiški zombiai galėtų jo atsikratyti. Metodas yra meditacija. Tuomet yra šansas, kad ir sekso centras sugrįš į savo vietą.

Jeigu mielą Gintarą ir "Panelės" redakciją ir toliu kankins haliucinacijos, tai prašom ateiti į meditacijos centrą, kai aš esu iš Indijos sugrįžęs. Meditacija nuo jų gydo. Žinia, kartais reikalingas sąmoningesnis palydovas.

Mieli žurnalistai - vaikinai ir panelės. Jei sekso vizijos spaudžia, nesigėdykite nemokšiškumo. Ieškokite - ir rasite, bet nerašykite nesąmonių. Žmonės ir taip ganėtinai iškrypę. Nuo iškrypimo judėkite į normą, nuo normos - į dieviškumą. Kelias - meditacija.

Pirmas pastebėjimas: meditacija - vidukelė tarp komunizmo ir katalikybės

Lietuvos žmonės yra susipažinę tik su katalikybe ir komunizmu. Bet meditacija nėra nei viena, nei kita. Meditatoriui komunizmas ir katalikybė yra šalikelės, kurios gali padėti rasti kelią. Kelias, arba būdas, yra meditacija. Meditacija yra sielos būsena, kai ji yra tyroje sąmonėje, o ne įkritusi į kokią nors minčių, idėjų ar tikėjimo sistemą. Sielai meditacija yra skrydis, o mintis - griovys. Kitais žodžiais tariant, meditacijoje siela nėra susitapatinusi nei su kūnu, nei su emocijomis, nei su protu. Meditacijoje siela yra aiškios, džiaugsmingos sąmonės būsenos ir gali laisvai naudotis protu bei kūnu, kaip žmogus – kompiuteriu ar plaktuku.

Iš abiejų kelio pusių yra šalikelės ar net grioviai. Juos meditatoriui atitinka susitapatinimas su kūnu, emocijomis ar mintimis. Visi šie dariniai yra naudingi ar net reikalingi. Blogai, jei žmogus su jais identifikuojasi ir pamiršta. Tuomet lietuviai sako, kad žmogus apsėstas. Žmogų gali apsėsti viena idėja, idėjų visuma – kokia nors partinė ar tautinė ideologija, tikėjimas. Meditacija yra būdas išsivaduoti nuo tokių apsėdimų.

Pirmasis vidurinį kelią prieš du su puse tūkstantmečio atrado neprilygstamas Indijos mistikas Gautama Buda. Katalikybė yra dešinėje kelio pusėje, komunizmas - kairėje. Krikščionys suteikia prioritetą dešinei pusei ir tiki, kad uoliausi tikintieji po mirties sėdės dešinėje Dievo Tėvo, komunistai labiau pasitiki kairiąja puse, kairiąja galvos puse, logika, mokslu ir tiki, kad nei Dievo nėra, nei po mirties nieko nėra. Meditatoriai šioje srityje atliko tyrimus ir atrado praėjusius gyvenimus bei dieviškumą. Tikintieji nieko nedarė ir pertvarkos žodžiais tariant liko, mankurtais arba spec-seklio Gintaro Pociaus žodžiais kalbant - zombiais. Šiuo atminties požymiu Gintaras galėtų pasitikrinti ir nustatyti kam jis priklauso.

Katalikybė labiau orientuota į pomirtinį gyvenimą, komunizmas – į ikimirtinį. Katalikybei šis laikinas gyvenimas tėra tik pasiruošimas amžinam pomirtiniam gyvenimui. Komunistai netiki siela. Komunistai tiki, kad sielos nėra. Jie jos nejaučia. Jų tikėjimas meditatoriui suprantamas. Meditatoriui suprantamas komjaunuolio ar komunisto apsivertimas nuo kairio šono ant dešinio, nuo komunistiškos pasaulėžiūros į katalikišką. Bet tai tik apsivertimas. Nuo to niekas iš esmės nesikeičia, nes šaknys arba pasąmonė lieka tie patys. Po to tik šiek tiek patogiau miegoti. Verčiantis nuo vieno šono ant kito, meilė ir sąmoningumas neauga.

1990 metais Lietuvos žmonės atsidūrė tarp šių pasaulėžiūrų ir pasijuto nesaugiai. Atsiminkime, kad pasaulėžiūra tėra požiūris į tiesą, o ne tiesa. Išeitis dar nerasta. Žmonės blaškosi, kenčia. Kažkur turi būti anga, kelias į tiesą, pagaliau pati tiesa.

Žvilgsnis į meditaciją

Žmonės bijo meditacijos. Bijo, nes nežino. O dar tiek bauginančių, kurie patys bijo ar yra suinteresuoti, kad meditacijos bijotų arba apie ją nežinotų. Bet meditacija - tai durys į laisvę, tai durys į džiaugsmą, meilę, sąmoningumą. Išmintis nėra kurioje nors minčių pusėje ar sistemoje. Norint pažinti išmintį, reikia pakilti virš minčių, reikia judėti ne žemyn, į kairę ar dešinę, o pakilti virš jų. Žmogus, kuris remiasi į abi proto puses, turi daugiau sveiko proto. Turint daugiau sveiko proto įmanoma meditacija. Šiuo požiūriu geriau nebūti nei komunistu, nei kataliku. Tačiau nepakanka likti laisvamaniu, nes tuomet vis tiek lieki prote. Reikia tapti laisvaširdžiu ar net laisvasieliu, reikia išlaisvinti sielą, ir tai vyksta per širdį, per meilę.

Meditacija prasideda virš minčių, virš proto. Tuomet žmogus ištrūksta iš minčių debesų ir pradeda matyti, kaip yra, išsivaduoja nuo dogmų, proto pančių, tikėjimų, nuo įvairiausių apsėdimų ir prietarų. Auga sąmoningumas, gimsta meilė. Meditatorius pažįsta sąmoningumą atskirai nuo kūno, emocijų ir proto. Protas nėra sąmoningumas. Bet prote yra daugiau sąmoningumo nei kūne ar emocijose. Vakarų mokslas arti šio supratimo. Iš tikrųjų mokslas jau dabar daugelyje sričių pranoko religijas ir greitai tyrinės materiją ir sąmonę kartu. Iš sąmonės judėdami išorėn, randame protą, emocijas, gamtą, materiją; iš materijos judėdami vidun randame energijas, jų sankaupas – emocijas, mintis, sąmoningumą, sielą. Didingas šių dienų buda Ošo sako, kad materija yra mieganti sąmonė, o sąmonė - pabudusi materija. Tai skirtingos tos pačios esmės pusės. Štai kodėl žmogų su pabudusia siela Rytuose vadina buda, pabudusiu, prašvitusiu. Buda - bendrinis pabudusių žmonių vardas. Buda - prašvitusi, žydinti siela. Nuo sąmoningumo ir jo dėsnių, jo misterijų pažinimo, nuo jo ugdymo prasideda religija.

Koncentracija yra mokslo, judėjimo išorėn metodas, meditacija yra religijos - sąmoningumo ugdymo, judėjimo vidun metodas. Žmonių sveikumui, džiaugsmui, laimei reikalingas balansas, proto koncentracijos ir meditacijos balansas, mokslo ir religijos balansas, Rytų ir Vakarų susitikimas. Rytuose negimė nė vienas gilus mokslas, Vakaruose negimė nė viena gili religija. Atrodo, kad aprėpti abi šias egzistencijos puses – vidinę ir išorinę – mūsų sąmonė dar nesugebėjo. Ji buvo per siaura. Bet dabar padėtis keičiasi. Kam naudotis viena koja,vienu sparnu, jei reikalingi ir yra du? Eiti viena koja dar įmanoma. Bet skrydis vienu sparnu jau neįmanomas. Be sąmonės disidentifikacijos ir meditacijos nėra lengvumo, nėra aiškumo, nėra laisvės ir meilės. Aš pažinau abu sparnus ir kviečiu kiekvieną, norintį kūrybiškai ir laimingai gyventi, su abiem jais susipažinti ir jais naudotis. Tuomet kūnas ir siela bus sveiki ir harmoningi, o pats žmogus – mylintis ir ramus.

Bene kinų politikas Lin Biao sakė: "Man nesvarbu, kokia katė - juoda ar balta. Svarbu, kad ji peles gaudo." Praplečiant šį posakį, galima sakyti, kad nesvarbu, iš kur ateina mokslas ar religija - iš Vakarų ar Rytų. Svarbu, kad juose būtų meilė ir tiesa.






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos