Naujoji inkvizicija prieš meditaciją? | |
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Ošo meditacijos centro "Ojas" lyderis Dr. Mečislovas Vrubliauskas | |
2000 m.
Kas skatina religinę nesantaiką?
Normalu, kad išaugus Lietuvos žmonių sąmoningumui
gimė ir naujieji religiniai judėjimai. Jų atsiradimą pagreitino tai, kad prieš
dešimt metų išsilaisvinus nuo išorinių pavergėjų dar liko išsilaisvinti nuo
vidinių ar dvasinių pančių. Nenormalu, kad gimstant naujiesiems religiniams
judėjimams pakėlė galvą naujoji inkvizicija klerkai ir klierikai, ieškantys
eretikų, raganų ir velnių. Štai jau keletas metų Lietuvos spaudoje beveik reguliariai
pasirodo religinę nesantaiką kurstančių straipsnių. Tai
dažniausiai daroma iškeliant vieną religiją ar sektą, paprastai katalikybę, arba
paniekinant, šmeižiant kitas religijas, kitus religinius judėjimus. Nusišnekama iki
tiek, kad naujieji religiniai judėjimai vaizduojami
baisesni nei baisiausi teroristai (žurnalas "Veidas"), nors iki šiol nerasta
nė mažiausio nusikaltimo pėdsako. Labai keista, kad dažnai religinės nesantaikos
kurstytojai, kartais tiesiogiai perimantys viduramžių inkvizicijos ir raganų
medžioklės metodus, yra tie valdininkai, kurie turėtų rūpintis
religine santarve. Pagaliau ir žiniasklaida ne visuomet susigaudo arba nenori teisingai
atspindėti, kas čia vyksta. Apie tai žemiau ir dar keliuose straipsniuose.
Naujoji inkvizicija prieš naujuosius
religinius judėjimus
Aukščiausia, o kartu ir svarbiausia žmogaus laisvė yra
religijos laisvė, sielos laisvė. Kitos laisvės iš tikrųjų kyla iš šios
aukščiausios. Aš kalbu čia ne tik apie laisvę išpažinti senąsias, dažnai
atgyvenusias, mirštančias religijas, bet ir apie dvasinę laisvę ieškoti ir
praktikuoti naująsias religijas. Panašiai kaip šiandieninėje Lietuvoje būdavo ir
praeityje - atsiradus naujoms religijoms senosios sukildavo inkvizicijai. Tai, deja,
labiau būdinga Vakarams, krikščionybei, kurioje
haliucinacijos dažnai būna reikšmingesnės nei tikrovė. Kita vertus, visame pasaulyje
naujo sąmoningumo, naujo religingumo pradininkai buvo žudomi: Pitagoras sudegintas,
Sokratas nunuodytas, Jėzus nukryžiuotas, Mansuro kūnas sukapotas gabalais.
Krikščionybėje, kurioje pažinimo medis uždraustas, krikščioniškoji inkvizicija
kovojo net prieš naują mintį, prieš mokslininkus: Bruno, Koperniką, Galilėjų? Kiek
jų nužudyta, sudeginta? Tai paprastai buvo daroma su aukščiausių šventikų ir
politikų pritarimu. Kodėl nepasimokius iš to?
Ženklas inkvizicijai
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| | |
Pirminį impulsą inkvizicijai - masinėms eretikų ir
raganų paieškoms davė Vyriausybės patarėjas religijos klausimais ponas P. Plumpa,
"Lietuvos aidas", 1999 m. Nr.89. Ten rašoma:
"Visos Europos
šalys turi religijų reikalų departamentus ar net ministerijas, o Lietuva vis
tebesidžiaugia nekontroliuojamu net pavojingiausių sektų - Ošo centrų, Susivienijimo
(Muno) bažnyčios, scientologų, Visariono visuotinio tikėjimo bendrijos klestėjimu.
<...> Toks požiūris turėtų pasikeisti, jei dėl sektantų įvyks koks nors
tragiškas incidentas". P. Plumpa įsitikinęs,
kad Lietuvai praverstų ir psichologinių tyrimų skyrius, kuris analizuotų, "kaip
į Lietuvą ateina dvasinė invazija, turinti tikslą pakeisti visuomenės tradicines
vertybes, formuoti naują pasaulėžiūrą bei plėsti manipuliavimo žmonėmis
tikslą". O kol kas, pasak jo, "tenka tik laukti..." Ponas P. Plumpa sako,
kad vyksta dvasinė invazija ir tos puolančios sektos yra be galo pavojingos, o Ošo
centras pavojingiausias. Neaišku - kuriems žmonėms?
Ar kai kuriems valdininkams ir šventikams? Dabar p. P. Plumpai reikia nelaimingo
atsitikimo.
Lietuvoje dešimtys, šimtai nelaimingų atsitikimų
kasdien. Žmonės žudosi, žudo, geria, vartoja narkotikus, prievartauja vaikus... Beveik
prie kiekvieno iš jų galima pridėti "krikščionis". Tai jokiu būdu netinka.
Tai erzina krikščionis. Ponas P. Plumpa ir panašios pasaulėžiūros valdininkai turi
pateisinti savo šefų, o pastarieji savo rinkėjų, tautos lūkesčius. Pinigai neturi
būti švaistomi vėjais. Tūkstantmečio pabaigoje
reikia pateikti globalų Lietuvos negandų paaiškinimą. Tūkstantmetinį paaiškinimą.
Panašų į fiurerio arba į generalinio sekretoriaus paaiškinimą. Tokį, kad tauta ir
tikintieji džiūgautų. Amžiams. Reikia tik kaltininkų. Kodėl nesujungus klerkams ir klierikams rankų ir protų?
Juk šventoji inkvizicija padėdavo praeityje. Tuomet reikia nors vieno atvejo, kuris kaip nors sietųsi
su naujaisiais judėjimais. Tai turi būti kažkas tai netikėta, didinga. Tai turi būti
kaip atradimas! Taip atsiras paaiškinimas, kodėl
reikalai blogėja ir žmonės vis rečiau lankosi bažnyčiose. Reikėtų laikytis tik
mažos nerašytos paslapties: kai nusikaltėliai krikščionys
ar savos partijos piliečiai tylėti ar net slėpti, kai ne visa gerkle rėkti.
Tarnai ieško kaltų
Po p. P. Plumpos signalo paslaugiausi laikraščiai ir
žurnalai iš karto puolė ieškoti kaltųjų. Keli iš jų pagaliau surado. Nusižudė
mergaitė. Psichologai sako, kad tik pertvarkos metais, kai nevaldė nei komunistai, nei
katalikai, savižudybių buvo sumažėję. Dabar, katalikams pakeitus komunistus,
savižudybių skaičius vėl išaugo. Vėl žmonės, ypač jaunimas, nemato gyvenimo
prasmės, neranda dvasios šviesos, meilės. Bet šiuo atveju mergaitę buvo matę tarp
Jehovos liudytojų. Kad ji buvo mokykloje tarp katalikų,
neturi reikšmės. Žurnalas "Veidas", "Lietuvos ryto" priedas
"Sostinė", dar keletas uolių inkvizicijos šauklių rėkė:
"Radom!". Inkvizitoriams įrodymų nereikia. Tai Jehovos liudytojai turėjo
įrodyti, kad jie nekalti. "Lietuvos ryto" rugsėjo 22 d. numeryje, straipsnyje
"Sektos plauna smegenis ir pinigines",
rašoma: "Paramos centro nukentėjusiems nuo religinių judėjimų ir sektų veiklos
konsultantui Kazimierui Andriuškevičiui teko domėtis keliais savižudybių atvejais,
tačiau jis pristigo įrodymų, kad dėl šių mirčių kaltos vien sektos."
Tokia inkvizicijos kalba. Nors burbulas sprogo, bet uolūs
raganų medžiotojai paminėjo net šio įvykio metines. Antra vertus, ar jaučia
atsakomybę už religinį jaunimo nemokšiškumą "Lietuvos rytas" dar neseniai
buvęs ateistine "Komjaunimo tiesa"?
Naujosios inkvizicijos kalba ir kaltinimai
Religijoje svarbiausia - tiesa. Propagandoje tiesa
manipuliuojama. Dar sovietiniais laikais aš atradau, kad šmeižiami žmonės ir
judėjimai yra švaresni už šmeižikus. Laikraštinę tiesą atspindi sovietinių laikų
anekdotas. "Įrodymui, kuri ideologinė sistema pranašesnė, buvo surengtos JAV ir
Sovietų Sąjungos vadovų bėgimo lenktynės. Džonui Kenedžiui atbėgus pirmam, Nikitai
Sergejevičiui Chruščiovui - antram, laikraščiai ir žurnalai Amerikoje pranešė: "
Kenedis atbėgo pirmas, Chruščiovas
paskutinis." Propagandistai Sovietų Sąjungoje pranešė: "Nikita
Sergejevičius atbėgo antras, Džonas Kenedis priešpaskutinis." Sovietiniais
laikais buvo šmeižiamos visos religijos ir ypač katalikybė.
Pažiūrėkime kokiais faktais remiasi raganų ir sektų
medžiotojai?
Laikraščio "Kauno diena" tendencingo
pavadinimo straipsnelyje "Priešnuodžio nuo sektų beieškant" (1999 lapkričio
12 d., Nr.264) rašoma: "Prie pavojingų rytietiškos orientacijos kultų
priskiriamas Ošo kultas, tantriniai kultai, Sachadža joga, transcendentinė
meditacija." Straipsnelyje įdėtas skyrelis su specialia paantrašte "Iš Ošo
centro - į prostitutes". Po ta antrašte rašoma: "Specialistai tikina, kad
Ošo centrai stipriai keičia asmenybės vertybines orientacijas. Po gražiais žodžiais ugdyti žmogaus laisvę ir
atsisakyti jį varžančių kompleksų slypi absoliučios anarchijos, grupinio sekso
propaganda. Labai sunku sektą palikusiems žmonėms, ypač jaunoms moterims. Vokietijoje
ir Lenkijoje užfiksuota, kad ne vienas jų keliai iš
sektos nuvedė į prostituciją." Ir t. t. Čia tiek nusišnekėta, kad nėra apie
ką net diskutuoti. Gerai, kad nepranešta, jog Ošo meditacijos centrų lyderiai yra
ufonautai.
Aš kviečiu "Kauno dieną" atlikti paprastą
tyrimą ir išsiaiškinti, koks prostitučių ir jų užsakovų procentas yra "Kauno
dienos" skaitytojai ir koks - meditatoriai. Aš pasiruošęs prisidėti prie tyrimų
visapusiškai. Be to aš esu tikras, kad daug didesnis krikščionių negu meditatorių
procentas užsiima prostitucija.. Meditatoriaus
žodžiai ir veiksmai negali skirtis, nes kitaip meditacija neįmanoma. Kitaip mintys
nenutyla ir judėjimas vidun neįmanomas. Tai mokslinis ir egzistencinis faktas. Pagaliau
net ir pradėję medituoti žmonės dar daug metų išlieka krikščionimis. Tarp
krikščionio ir meditatoriaus - didelis atstumas, kaip tarp pradinuko ir išminčiaus.
Pradinukas tiki, išminčius žino. Aš tik nujaučiu, kaip veikia prostitutes ir jų
užsakovus "Kauno diena" ir krikščionybė, bet tikrai žinau, kad skaitant
Ošo knygas ir medituojant atkrenta arba Ošo ir
meditacija, arba prostitucija ir krikščionybė. Be to, aš gerai žinau, kad Ošo
neparsidavinėjo. Man tai labai priimtina. Man labai priimtina, kad nors vienas mistikas
giliai suprato žmogų, liko autentiškas ir niekam neparsidavė. Nei dievams, nei savo pasekėjams!
Tai įkvepiantis pavyzdys
!
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Viduramžių religinės vizijos (iš J.M.Sallmann knygos "Raganos - šėtono sužadėtinės") | |
Senosios inkvizicijos kalba ir kaltinimai
Senosios inkvizicijos kalbos pavyzdžių galime rasti
daugelyje knygų. Štai Jean-Michel Sallmannfo knygoje "Raganos-šėtono
sužadėtinės", kurią 1998 m. išleido "Baltos lankos", rašoma:
"Inkvizicijos procesas buvo kaltinamojo proceso priešingybė. Kaltinamajam reikėjo
įrodyti, kad jis nekaltas prieš teisėją, jau įsitikinusį jo kaltumu ir turintį
vienui vieną mintį: išgauti iš jo visišką prisipažinimą."
"Paprasto viešo gando
pakakdavo išjudinti teismo mechanizmui su jo turtingu arsenalu. Vos kildavo koks
raganavimo įtarimas, teisėjas privalėjo įsikišti nedelsdamas, pradėti tardymą ir
kelti bylą. O tam įtarimui sukelti nedaug tereikėjo. Kiekviena mirtis, liga, kiekvienas
nelaimingas atsitikimas, nenumatytas ar toks atrodęs
keblus įvykis galėjo būti priskirtas raganavimui". "Reikėjo juk kaip nors
paaiškinti negandas, dažnai užgriūvančias gyventojus. Iš to kilo tendencija
epidemijas priskirti koordinuotai tam tikrų grupių, dažniausiai žydų, veiklai." Taip, anuomet mėgdavo kaltinti
ir žydus.
Dabar nelaimes pateisinti žydų veikla sunkoka. Štai
visai neseniai Izraelio knesetas pasikvietė vieną iš aktyviausių ir ryškiausių Ošo
mokinių, humaniversiteto Olandijoje lyderį - sanjasiną Svamį Veereshą gauti
patarimų, kaip gydyti visuomenės skaudulius; iš dalies narkomanus.
Dar keletas citatų iš kitos - Nobelio premijos laureato
B.Raselo - knygos "Religija ir mokslas" (Vilnius, "Mintis", 1982).
"1494 metais popiežius Inocentas VIII viešai paskelbė bulę, kur buvo praplėsti
dviejų inkvizitorių įgaliojimai ne tik persekioti eretikus, bet spręsti ir raganystės
problemą ir bausti už tai. [...] Buvo sudarytas klausimų raganavimu įtariamoms
moterims sąrašas, ir įtartąsias kankindavo ant kankinimų
suolo tol, kol jos duodavo reikalaujamus atsakymus. Apytikriai apskaičiuota, kad vien
Vokietijoje nuo 1450 iki 1550 metų buvo nužudyta (daugiausia sudeginta) šimtas
tūkstančių raganų."
"Grėsmė intelektualinei laisvei mūsų dienomis yra
didesnė negu bet kuriuo kitu metu nuo 1660 metų, bet dabar ji kyla ne iš krikščionių
bažnyčios, o iš vyriausybių, kurios dėl dabartinio anarchijos ir chaoso pavojaus
perėmė šventumo ir neliečiamumo statusą, ankščiau priklausiusį dvasininkijos
valdantiems sluoksniams. Neabejotina kiekvieno
mokslininko ir visų, kas vertina mokslinį pažinimą, pareiga - protestuoti prieš
naujas persekiojimo formas."
Iš esmės kalbos ir kaltinimai nesiskiria. Iškrypėlių
haliucinacijos ir toliau lieka pakankamu pamatu šmeižti ir apkaltinti. Tik, atrodo, kad
nuteisti ir įvykdyti širdžiai malonią bausmę, šiandien inkvizitoriams sunkoka.
Žmonės taip patikliai paskui juos neseka.
Kam tarnauja atsakingi valdininkai?
Jau aukščiau buvo pažymėta, kad p. P. Plumpa
nusistatęs prieš naująsias religijas, laiko jas dvasine invazija. Panašiai elgiasi
visi monopolistai. Tai elementaraus inteligentiškumo, tolerancijos trūkumas.
Žvilgterėkime kaip žmonės tampa krikščionimis.
Mane krikštijo ir dar vaiką vertė melstis be laisvos
mano valios. Kuo daugiau gilinausi į save, tuo labiau supratau katalikybės ir komunizmo
žalą žmogui, jo psichikai, tuo labiau ieškojau autentiškų, ne egocentriškų
religijų, inteligentiškiau gyvenau ir auginau dukras. Tai neatsitinka iš karto. Beveik
visi ateinantys į meditacijos centrą žmonės
skundžiasi ir nori išsivaduoti nuo nenatūralių katalikybės ir komunizmo grandinių.
Užmesta dirbtinė asmenybė, tikėjimas pseudostebuklais, dogmomis atitraukia žmogų nuo
tikrovės, nuo savęs, neleidžia atrasti savo individualybę. Meilė ir sąmoningumas
prasideda individo viduje. Jie neateina iš išorės. Religija
turėtų natūraliai ateiti į žmogaus gyvenimą. Net ir dabar vaikai negali sužinoti
mokykloje ką nors apie tikrą religingumą, apie meditaciją.
Kaip p. P. Plumpa pavadintų anuos atėjūnus, prieš
šešis šimtus metų atėjusius į Lietuvą su kryžiais ir kalavijais? Ar tai ne
dvasinė invazija? Kuris iš naujųjų religinių judėjimų ateina tokiu bjauriu ir
klastingu būdu? Ar nepakeitė visuomenės tradicinių vertybių anie atėjūnai? Kur jie
dabar? Kokia šio pono nuostata dėl senųjų
tradicinių dvasinių vertybių, pagonybės atkūrimo? Kitas valstybės valdininkas -
Lietuvos teisingumo ministerijos ekspertas religijų klausimais p. A. Peškaitis yra
prieš tokį žingsnį. Tai jis išsakė televizijos laidoje. Tai kam tarnauja šie ponai: valstybei ar katalikybei?
Ar Lietuvos Seimas palaikys jų
nuostatas? Abu šie ponai neturi jokio supratimo apie meditaciją, o kiekviena proga
rėkia: gelbėkite nuo meditatorių. Aš neradau nė vieno sakinio, kuris rodytų, kad jie
supranta, apie ką šneka, kai kalba apie meditaciją.
Aš pats esu už visišką religijos laisvę, bet ne kitų
sąskaita. Be religijos laisvės Lietuva neatsigaus. Visos kitos laisvės tėra tik
religijos laisvės pusės, nes žmogus priklauso ne kūno ar proto, o dvasios pasauliui.
Be dvasios laisvės nebus Lietuvoje džiaugsmo, šviesos, kūrybiškumo, meilės. Nėra
konstruktyvesnės religijos už meditacinę religiją. Aš nekalbu apie primityvią
tikėjimo laisvę, nes tikėjimas greičiau sukausto sielą, nei ją išlaisvina.
Katalikų tikėjimas, kaip ir apskritai tikėjimas,
primena tikėjimą sapne. Jokių abejonių, bet jokios tiesos. Nors šiek tiek prabudęs
žmogus jau abejoja. Abejojimas rodo, kad žmogus ne sapnuoja, o mąsto. Panašios
inkvizicinės pasaulėžiūros valdininkus aš kviesčiau pradėti ne nuo tikėjimo, o
nuo abejojimo. Tai pirmas proto ir dvasios augimo etapas.
Dvasios laisvė nesusijusi ir
su dievais. Visi man žinomi dievai yra egocentriški, orientuoti į jų pačių
garbinimą. Žmogaus sielai reikalingi ne dievai, o meilė, dvasingumas. Būdas ugdyti
žmogaus meilę ir dvasingumą ar sąmoningumą yra meditacija.
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Haliucionuojantis žurnalistas Gintaras Pocius | |
Apie vieną specialų raganų medžiotoją
Vienas iš reikšmingiausių praėjusio tūkstantmečio
trokštančių išgarsėti ir praturtėti žurnalistų ir šventikų atradimas yra tai,
kad inkvizicija, eretikų ir raganų medžioklė gali būti pelningas biznis.
Nepasinaudoti žmonių tamsumu ir prietaringumu įžengiant į naują tūkstantmetį,
būtų nepelninga ir negudru.
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Žurnalo "Panelė" redaktorė J.Baltrukonytė | |
Naujo tūkstantmečio pirmą numerį žurnalas
"Panelė" pradėjo didingu pranešimu. Atrasta baisi
sekta Ošo meditacijos centras "Ojas", smukdanti visos tautos moralę ir
ekonomiką. Specialiam žurnalo sektų sekliui ir tikrų raganų medžiotojui Gintarui
Pociui tuo metu, kai centro lyderis, šių eilučių autorius, buvo Indijoje,
Tarptautinėje Ošo komunoje, pavyko "prasiskverbti" į patį "sektos" centrą.
Apibūdindamas prašvitusį žmogų, budą, arba mokšą, Ošo jis rašo: "Jos
vadovas "Seks guru" arba "dvasios teroristas" (tai kai kas jį
vadina) ypač akcentavo seksą."
Ošo yra buda, mokša, Gintaras - nebuda, nemokša. Sanskrito kalba žodis
"mokša" reiškia budą, pabudusį, prašvitusį, išsilaisvinusį nuo
ideologijų ir tikėjimų žmogų. Visur įžiūrėti seksą, pinigus, godumą yra
nemokšų įprotis. Toks jų sąmonės lygmuo. Tokia yra ir viena iš pagrindinių
"seksžurnalisto" Gintaro Pociaus, nepasirašiusio
straipsnio "Kaip aš savaitgalį praleidau sektoje", idėja.
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Žurnalo "Panelė" religinės vizijos | |
"Seksžurnalisto" ypatybė ta, kad net medituojant jam vaidenasi seksas. Iš
tikrųjų "seksžmonės" nesugeba medituoti, bet gali dėtis medituojančiais.
Net žiūrėdamas į guru, net į budą "seksžurnalistas" mato "seksguru". Nėra ribų žmogaus
iškrypimui. Apsėstas protas mato tai, kas jame užslopinta, iškrypę. Iš šešių
šimtų Ošo knygų tik viena skirta seksualinės energijos transformacijai į meilę,
seksualinių iškrypimų gydymui. Ir tai sekso transformacijai, o ne seksui. Pagal Gintaro proporciją išeitų, kad esant
Medicinos akademijoje tokioms disciplinoms, kaip seksologija ar seksopatologija, jos
rektorių reikėtų vadinti seksrektoriumi, o daugumą žurnalų - sekso žurnalais.
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Žurnalo "Panelė" religinės vizijos | |
Aš girdėjau anekdotą: "Niujorke gidė vedžioja
grupelę turistų. Rodydama į laisvės statulą gidė aiškina, kokia ji didinga,
įkvepianti... Vienas turistas sako: "Ji labai seksuali". Po to moteris rodo
nuostabų parką, medžius, čiulbančius juose paukštelius. Tas žmogus vėl sako:
"Labai seksualu. Du paukštukai kartu,
medyje." Dar vėliau gidė rodo obeliską. Susijaudinęs žmogus šūkteli:
"Nepaprastai seksualu". Gidė ir klausia: "Kur jūs čia matote
seksą?" O žmogus atsako: "Man visur vaidenasi
seksas. Be to apie tai aš
negaliu nekalbėti."
| | | | |
|
|
|
|
| | | |
| Viduramžių religinės vizijos (iš J.M.Sallmann knygos "Raganos - šėtono sužadėtinės") | |
Taip pasaulį matydavo
viduramžiais inkvizicija. Tūkstančiai moterų buvo apkaltintos ir nužudytos įtarus,
kad jos santykiavo su velniu. Kokie buvo "seksšventikų" ir
"seksinkvizitorių" įrodymai? Ar ne jų pačių haliucinacijos? Ir vėl
panašūs vaizdiniai. Bet aš galiu suprasti Gintarą. Žmogus jaunas. Išminties maža, o
užsidirbti ir išgarsėti norisi. Paprašykite psichologų komentaro apie
"seksžurnalistus".
Gintarui, paklaustam, kodėl jis atėjo į meditacijos
centrą, kaip jis pats sako, "į galvą šauna pati kvailiausia mintis: "Noriu
geriau save pažinti." Atrodo, Gintaras nieko nėra girdėjęs apie save pažinusį
eretiką Sokratą. Jei savęs pažinimas "Panelės" žurnalistui Gintarui Pociui
yra kvailiausia mintis, kyla klausimas, kas, be sekso, dar būna jo galvoje? Normaliai
sekso centras pas žmones būna žemiau. Laikantiems savęs
pažinimą kvailiausiu dalyku sekso centras persikelia į galvą. Panašiems žmonėms
priminsiu Jėzaus žodžius: "Fariziejai ir
veidmainiai, pradžioje išsivalykite savo taurės vidų." Nors Jėzus retai kalbėjo
apie vidų, bet čia jis kalba apie vidinį savęs pažinimą. Tai prioritetinis dalykas.
Kaip jūs galite suprasti kitą, savęs pažinimą laikydami kvailiausiu dalyku?
Ar žurnalo "Panelė" redakcija nerado žmogaus,
kuris norėtų save pažinti? O gal tenorėta pralobti, pagarsėti? Meditacija visų pirma
yra savęs pažinimo būdas. Kaip nenorintis savęs pažinti žmogus, supras ieškantį
savęs? Čia gi aklas ir dar girdamasis savo aklumu nemokša ateina į meditacijos centrą
susipažinti su šviesa, su vidine šviesa. Kvailiau nesugalvosi.
Toliau Gintaro supratimas apie meditaciją neviršija neregio supratimo apie šviesą,
kurčiojo apie muziką. Jo mintys vis nusmunka žemyn. Iš tikrųjų Lietuvos žmonės
nieko nežino apie tikrą meditaciją, bet tik nemokšos ir veidmainiai drįsta kritikuoti tai,
ko nėra patyrę ir nesupranta.
Pirmieji sekliai ir skundikai
Trumpas asmeninis pavyzdys. Vieną 1974 metų dieną, tarnaujant
dvimečiu karininku (žmonių, baigusių aukštąją mokyklą, privalomoji dvejų metų
karinė tarnyba sovietinėje armijoje), prie manęs priėjo jaunesnysis leitenantas
Anatolijus Filinskis, irgi pašauktas dvejų metų karinei tarnybai, ir tarė:
"Mečislovai, labai atsiprašau, bet manęs saugumas paprašė ir aš jiems parašiau
apie tave. Aš neseniai įstojau į Komunistų partiją, norisi geriau gyventi."
Aš buvau pašauktas karinėn
tarnybon tais metais, kai Kaune susidegino Kalanta. Tuomet kalbėjau paprastus tikrus
dalykus: Lietuvoje nėra žodžio, religijos laisvės, pas mus nebuvo revoliucijos,
žmonės tikintys. "Suprantu tave, - teatsakiau Anatolijui, - gyvenk
geriau." Kitas rusas karininkas Anatolijus Pasko sakė:
"Einam, duosim į snukį." "Palikim
ramybėje" - pasakiau. Nebuvo jokio pykčio; buvo gaila, kad žmonės vis dar tokie
tamsūs ir godūs. Tik prieš porą dienų mane buvo išsikvietę į Saugumo tarnybą, ir
majoras rodė lapus: "Negerai kalbi. Matai, žmonės tavimi skundžiasi." Taip
pirmą kartą supratau, kad esu sekamas ir šnipinėjamas.
Už tiesą reikia mokėti
Aš esu dėkingas tam savanaudžiam leitenantui, kad jis
pajuto kažką padaręs negerai ir buvo nuoširdus su manimi. Jis man parodė, kaip
paprastai dirba valstybės saugumas, kurio taip ilgisi ponai P.Plumpa ir A. Peškaitis.
Matyt, jie anuomet nesusidūrė su vadinamuoju valstybės saugumu.
Tai buvo gili pamoka: už tiesą reikia mokėti. Aš tam
buvau pasiruošęs. Kaunietis leitenantas Kęstutis Sabas, su kuriuo anuomet gyvenau
viename kambaryje, buvo divizijos saugumo vado draugas. Jis man pasakė
: "Tai
kapitono diplominis darbas Saugumo akademijoje."
Man buvo keista, kodėl iš
daugelio tūkstančių kariškių specialiam darbui saugumietis išsirinko mane. Truputį
vėliau supratau, kad pirmieji skundai prieš mane gimė Lietuvoje ir nukeliavo į
sovietinę armiją kartu su manimi. Tas saugumo kapitonas pačios tarnybos pradžioje, jau
pirmo susitikimo metu, klausė, kur aš buvau, kai
susidegino Kalanta? Atrodė, kad atsakymą jis jau ir taip žino. Žmonės nori geriau
gyventi ne tik Rusijoje. Gyvenant Vilniaus politechnikumo, kur ką tik baigęs Kauno
politechnikos institutą dirbau dėstytoju, bendrabutyje į mano kambarį keletui mėnesių buvo atkėlę kolegą. "Mano tėvas buvo gynėjas", -
viltingai sakydavo kolega. Jis, atrodo, tikėjosi kaip nors iš to užsidirbti.
Prieštaringai atrodė tai, kad mane persekioja saugumas, o mano buvęs kaimynas
važinėja į Tunisą, Paryžių. Už geriausią darbą vadovaujant statybiniam būriui gavau kelialapį į Tunisą. Net į
Tunisą Valstybinis saugumas neišleido. Keista, kad tie žmonės ir šiandien dirba
įstaigų vadovais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad grįžus iš karinės tarnybos
mano kolega bandė atitaisyti savo klaidą. Bet
visuomet jautėsi saugumo letena. Aš ją jutau daug kartų.
Kaip atrodyti švaresniam?
Bene 1988 metais į
"Dialogo" klubą, kurio prezidentu tuomet buvau, pasikviečiau kunigą
Vasiliauską. Kunigas nuoširdžiai stebėjosi, kad tos bobutės, kurios dar visai
neseniai skundė tuos, kurie eina į bažnyčią, pradėjo skųsti tuos, kurie dabar
neina. Bobutėms nesvarbu nei meilė, nei tiesa, nei pats tikėjimas. Svarbiau ką nors
skųsti, šmeižti. Tuomet net nesiprausdamas, o tik purvindamas kitą pats atrodai
švaresnis. Šis įprotis, deja, giliai įsišaknijęs
žmonių protuose ir širdyse. Tuos, kurie nėra visiškai nesąmoningi, visiški zombiai
galėtų jo atsikratyti. Metodas yra meditacija. Tuomet yra šansas, kad ir sekso centras
sugrįš į savo vietą.
Jeigu mielą Gintarą ir "Panelės" redakciją
ir toliu kankins haliucinacijos, tai prašom ateiti į meditacijos centrą, kai aš esu
iš Indijos sugrįžęs. Meditacija nuo jų gydo. Žinia, kartais reikalingas
sąmoningesnis palydovas.
Mieli žurnalistai - vaikinai ir panelės. Jei sekso vizijos
spaudžia, nesigėdykite nemokšiškumo. Ieškokite - ir rasite, bet nerašykite
nesąmonių. Žmonės ir taip ganėtinai iškrypę. Nuo iškrypimo judėkite į normą,
nuo normos - į dieviškumą. Kelias - meditacija.
Pirmas pastebėjimas: meditacija - vidukelė tarp komunizmo ir
katalikybės
Lietuvos žmonės yra susipažinę tik su katalikybe ir
komunizmu. Bet meditacija nėra nei viena, nei kita. Meditatoriui komunizmas ir
katalikybė yra šalikelės, kurios gali padėti rasti kelią. Kelias, arba būdas, yra
meditacija. Meditacija yra sielos būsena, kai ji yra tyroje sąmonėje, o ne įkritusi į
kokią nors minčių, idėjų ar tikėjimo sistemą. Sielai meditacija yra skrydis, o
mintis - griovys. Kitais žodžiais tariant, meditacijoje siela nėra susitapatinusi nei
su kūnu, nei su emocijomis, nei su protu.
Meditacijoje siela yra aiškios, džiaugsmingos sąmonės būsenos ir gali laisvai
naudotis protu bei kūnu, kaip žmogus kompiuteriu ar plaktuku.
Iš abiejų kelio pusių yra šalikelės ar net grioviai.
Juos meditatoriui atitinka susitapatinimas su kūnu, emocijomis ar mintimis. Visi šie
dariniai yra naudingi ar net reikalingi. Blogai, jei žmogus su jais identifikuojasi ir
pamiršta. Tuomet lietuviai sako, kad žmogus apsėstas. Žmogų gali apsėsti viena
idėja, idėjų visuma kokia nors partinė ar tautinė
ideologija, tikėjimas. Meditacija yra būdas išsivaduoti nuo tokių apsėdimų.
Pirmasis vidurinį kelią prieš du su puse
tūkstantmečio atrado neprilygstamas Indijos mistikas Gautama Buda. Katalikybė yra
dešinėje kelio pusėje, komunizmas - kairėje. Krikščionys suteikia prioritetą
dešinei pusei ir tiki, kad uoliausi tikintieji po mirties sėdės dešinėje Dievo Tėvo,
komunistai labiau pasitiki kairiąja puse, kairiąja galvos puse, logika, mokslu ir tiki,
kad nei Dievo nėra, nei po mirties nieko nėra. Meditatoriai šioje srityje atliko tyrimus
ir atrado praėjusius gyvenimus
bei dieviškumą. Tikintieji nieko nedarė ir pertvarkos žodžiais tariant liko,
mankurtais arba spec-seklio Gintaro Pociaus žodžiais kalbant - zombiais. Šiuo atminties
požymiu Gintaras galėtų pasitikrinti ir nustatyti kam jis priklauso.
Katalikybė labiau orientuota
į pomirtinį gyvenimą, komunizmas į ikimirtinį. Katalikybei šis laikinas
gyvenimas tėra tik pasiruošimas amžinam pomirtiniam gyvenimui. Komunistai netiki siela.
Komunistai tiki, kad sielos nėra. Jie jos nejaučia. Jų tikėjimas meditatoriui
suprantamas. Meditatoriui suprantamas komjaunuolio ar komunisto apsivertimas nuo kairio
šono ant dešinio, nuo komunistiškos pasaulėžiūros į katalikišką. Bet tai tik
apsivertimas. Nuo to niekas iš esmės nesikeičia,
nes šaknys arba pasąmonė lieka tie patys. Po to tik šiek tiek patogiau miegoti.
Verčiantis nuo vieno šono ant kito, meilė ir sąmoningumas neauga.
1990 metais Lietuvos žmonės atsidūrė tarp šių
pasaulėžiūrų ir pasijuto nesaugiai. Atsiminkime, kad pasaulėžiūra tėra požiūris
į tiesą, o ne tiesa. Išeitis dar nerasta. Žmonės blaškosi, kenčia. Kažkur turi
būti anga, kelias į tiesą, pagaliau pati tiesa.
Žvilgsnis į meditaciją
Žmonės bijo meditacijos. Bijo, nes nežino. O dar tiek
bauginančių, kurie patys bijo ar yra suinteresuoti, kad meditacijos bijotų arba apie
ją nežinotų. Bet meditacija - tai durys į laisvę, tai durys į džiaugsmą, meilę,
sąmoningumą. Išmintis nėra kurioje nors minčių pusėje ar sistemoje. Norint pažinti
išmintį, reikia pakilti virš minčių, reikia
judėti ne žemyn, į kairę ar dešinę, o pakilti virš jų. Žmogus, kuris remiasi į
abi proto puses, turi daugiau sveiko proto. Turint daugiau sveiko proto įmanoma
meditacija. Šiuo požiūriu geriau nebūti nei komunistu, nei kataliku. Tačiau nepakanka
likti laisvamaniu, nes tuomet vis tiek lieki prote. Reikia
tapti laisvaširdžiu ar net laisvasieliu, reikia išlaisvinti sielą, ir tai vyksta per
širdį, per meilę.
Meditacija prasideda virš minčių, virš proto. Tuomet
žmogus ištrūksta iš minčių debesų ir pradeda matyti, kaip yra, išsivaduoja nuo
dogmų, proto pančių, tikėjimų, nuo įvairiausių apsėdimų ir prietarų. Auga
sąmoningumas, gimsta meilė. Meditatorius pažįsta sąmoningumą atskirai nuo kūno,
emocijų ir proto. Protas nėra sąmoningumas. Bet prote yra daugiau sąmoningumo nei kūne ar emocijose. Vakarų mokslas
arti šio supratimo. Iš tikrųjų mokslas jau dabar daugelyje sričių pranoko religijas
ir greitai tyrinės materiją ir sąmonę kartu. Iš sąmonės judėdami išorėn, randame
protą, emocijas, gamtą, materiją; iš materijos
judėdami vidun randame energijas, jų sankaupas emocijas, mintis, sąmoningumą,
sielą. Didingas šių dienų buda Ošo sako, kad materija yra mieganti sąmonė, o
sąmonė - pabudusi materija. Tai skirtingos tos pačios esmės pusės. Štai kodėl žmogų su
pabudusia siela Rytuose vadina buda, pabudusiu, prašvitusiu.
Buda - bendrinis pabudusių žmonių vardas. Buda - prašvitusi, žydinti siela. Nuo
sąmoningumo ir jo dėsnių, jo misterijų pažinimo, nuo jo ugdymo prasideda religija.
Koncentracija yra mokslo, judėjimo
išorėn metodas, meditacija yra religijos - sąmoningumo ugdymo, judėjimo vidun metodas.
Žmonių sveikumui, džiaugsmui, laimei reikalingas balansas, proto koncentracijos ir
meditacijos balansas, mokslo ir religijos balansas, Rytų ir Vakarų susitikimas. Rytuose negimė nė vienas gilus mokslas, Vakaruose negimė nė viena gili religija.
Atrodo, kad aprėpti abi šias egzistencijos puses vidinę ir
išorinę mūsų sąmonė dar nesugebėjo. Ji buvo per siaura. Bet dabar padėtis
keičiasi. Kam naudotis viena koja,vienu sparnu, jei
reikalingi ir yra du? Eiti viena koja dar įmanoma. Bet skrydis vienu sparnu jau
neįmanomas. Be sąmonės disidentifikacijos ir meditacijos nėra lengvumo, nėra
aiškumo, nėra laisvės ir meilės. Aš pažinau abu sparnus ir kviečiu kiekvieną, norintį
kūrybiškai ir laimingai gyventi, su abiem jais susipažinti
ir jais naudotis. Tuomet kūnas ir siela bus sveiki ir harmoningi, o pats žmogus
mylintis ir ramus.
Bene kinų politikas Lin Biao sakė: "Man nesvarbu,
kokia katė - juoda ar balta. Svarbu, kad ji peles gaudo." Praplečiant šį posakį,
galima sakyti, kad nesvarbu, iš kur ateina mokslas ar religija - iš Vakarų ar Rytų.
Svarbu, kad juose būtų meilė ir tiesa.
|