LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Mylimasis Ošo, ar gali ką nors pasakyti apie moterų misteriškumą?

III dalis

Indijoje yra sena skulptūra, labai sena skulptūra – viena pačių gražiausių meno kūrinių – Ardhanarišvaro statula. Statula yra pusiau vyras, pusiau moteris. Tai yra Šivos, Hindu dievo statula, pusė jo kūno yra moters, o kita pusė kūno yra vyro. Bet iki Karlo Gustavo Jungo laikų buvo manoma, kad tai yra tik mitologija, metafora, poezija, tai negali būti tiesa. Visi nuopelnai tenka Karlui Gustavui Jungui, nes jis pristatė pasauliui, kad tai nėra metafora, bet realybė. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris yra abu, nes kiekvienas vaikas gimsta iš tėvo ir iš mamos. Kai kas iš mamos, o kai kas iš tėvo yra kiekviename vaike, nepriklausomai nuo to, ar vaikas yra mergaitė ar berniukas. Vienintelis skirtumas yra tai, kad vyras yra šiek tiek daugiau vyru, tikriausiai 51 proc. vyro ir 49 proc. moters, o moteris – 51 proc. moters ir 49 proc. vyro. Bet skirtumas nėra didelis.

Štai kodėl moksliškai tapo įmanoma pakeisti lytis, nes yra ir kita lytis, tiesiog tereikia pakeisti hormonų procentą. Tai, kas buvo 51 proc. turi tapti 49 proc. arba tai, kas buvo 49 proc. turi tapti 51 proc. Tuomet vyras tampa moterimi, o moteris tampa vyru. Bet netgi jumyse, jūs nesate ramūs. Egzistuoja konfliktas, nuolatinis konfliktas tarp proto ir širdies, tarp vyro ir moters. Šis konfliktas gali ištirpti tik tuomet, jei protas paleidžia galvojimą, o širdis paleidžia jautimą ir abu tampa tiesiog tuščia erdve. Toje tuštumoje įvyksta didis susitikimas ir didis supratimas.

Man nė viena moteris nėra misterija. Labai atidžiai žiūrėjau ir tikriausiai nebus kito vyro visame pasaulyje, kuris bendravo su tiek daug vyrų ir tiek daug moterų. Bet nei vyras neatrodo misterija, nei moteris atrodo misterija, nes manyje protas ir širdis yra ištirpę vienas kitame ir tai man suteikė naują perspektyvą ir pakeitė visą viziją aplink mane.

Devagyt, jeigu tikrai nori suprasti moterų misteriją, turi suprasti proto ištirpimo širdyje meną. Tai ne tik padės tau pažinti moterų paslaptį, bet taip pat ir vyrų paslaptį. Ir ne tik tai, tai padės pažinti visos egzistencijos misteriją.

Jauna drovi mergina ruošiasi ištekėti, todėl nueina pas labai patyrusią draugę paklausti patarimo.

- Doris, ištaria ji nedrąsiai. Gali skambėti kvailai, bet yra keletas dalykų, apie kuriuos atėjau tavęs paklausti.

- Gerai, - atsakė Doris. - Klausk.

- Gerai, - atsakė drovi mergina, - ar tinka kalbėti su vyru tuomet, kai myliesi?

- Na, ištarė Doris, - turiu pripažinti, kad pati to niekada nedariau, bet manau, kad nieko tokio, jei telefonas pasiekiamas.

  

Tai paslaptis, bet ji nėra apribota vien tik moterimis. Visa egzistencija yra misteriška. Gražus lietus, ši krintančio lietaus muzika, medžių džiūgavimas. Argi nemanai, kad egzistuoja didi misterija?

Kalnuose buvo miestelis, kuriame ilgus metus buvau profesoriumi ir toli kalnuose buvo nedideli poilsio namai, visiškai atskirai. Mylių atstumu nebuvo nieko. Netgi tarnas, kuriais jais rūpinosi, kiekvieną vakarą išvykdavo į savo namus. Mėgdavau ateiti į tuos poilsio namus kada tik galėjau rasti laiko ir kartais lydavo taip kaip dabar. Būdavau vienas tuose svečių namuose ir aplink nebuvo nieko. Tik lietaus muzika, medžių šokis. Niekuomet nepamiršau jų grožio. Kai tik lyja, aš vėl tai prisimenu. Tai paliko labai gražų pėdsaką.

Jeigu pažiūrėsi, kiekviena gėlė yra misterija. Iš kur ateina  visos tos spalvos. Kiekviena vaivorykštė yra paslaptis, kiekvienas gyvenimo momentas yra paslaptis. Tiesiog būk čia. Tai nėra paslaptis, kad esi niekur kitur, bet čia.

Kai tavo akys yra švarios ir tavo protas bei širdis daugiau nekonfliktuoja, viskas tampa misteriška. Tuomet nenori to demistifikuoti – tai absoliučiai bjauru ir nusikalstama. Egzistencijos paslaptis turi būti sutikta tokia, kokia yra. Jos analizavimas, paslapties atidengimas yra smurtas, agresija, prievarta. Meditacijos žmogus tiesiog mėgaujasi gėlėmis, paukščiais, medžiais, lietumi, saule, mėnuliu, žmonėmis. Gerai, kad esame apglėbti paslaptingos visumos. Gyvenimas būtų visiškai nuobodus, jeigu kiekviena paslaptis būtų iškoduota.

Visos mokslo pastangos yra demistifikuoti egzistenciją. Poezija ir menas rūpinasi džiaugsmu, egzistencijos paslapties sutikimu. Mistikai, religingi žmonės išgyvena paslaptį – ne iš išorės kaip poetas, bet iš jo paties vidaus. Jis pats tampa paslaptimi.

Yra gražus pasakojimas. Gaila, kad tai negali būti tiesa. Norėčiau, kad tai būtų tiesa. Rytuose buvo labai daug įsimylėjusių, labai įžymių įsimylėjusių –Hyr ir Randža, Siri ir Farjad, o įžymiausia yra trečioji pora Laila ir Mažnu.

Nė vienas jų negalėjo susitikti ir gyventi kartu. Tai jų didžiausias turtas, todėl jie ir mylėjo vienas kitą visą savo gyvenimą. Mažnu buvo vargšas vyras. Laila buvo labai turtinga, super turtinga mergina, o jos tėvai nenorėjo atiduoti savo vienturtės dukters į Mažnu rankas, kuris buvo visiškas niekas, tiesiog elgeta. Norėdami išvengti jo ir apkalbų, tėvai paliko miestą ir išvyko kitur. Jie turėjo daug verslų įvairiuose miestuose ir namų daugelyje miestų.

Jų išvykimo dieną Mažnu stovėjo už miesto, prie medžio, pasislėpęs medžio lapijoje, kad galėtų paskutinį kartą pamatyti savo mylimąją Lailą išvykstant. Jis matė Lailą ant kupranugario ir visą karavaną tolstant. Jis vis žiūrėjo ir žiūrėjo, taip toli kaip tik galėjo, o dykumoje gali toli matyti, nėra jokių kliūčių. Galiausiai už horizonto jie išnyko, bet Mažnu žiūrėjo toliau. Būtent čia pasakojimas tampa mitu, bet labai reikšmingu. Jis niekuomet nepaliko tos vietos.

Jis pasitikėjo savo meile, jis tikėjosi, kad vieną dieną Laila grįš tuo pačiu keliu. Nebuvo kito kelio vedančio iš miesto. Po dvylikos metų Laila grįžo. Jos tėvas buvo miręs ir dabar pagaliau ji buvo laisva. Ji niekuomet neištekėjo už ko nors. Ji reikalavo, kad jeigu už ko nors tekėtų, tai tik už Mažnu. Jos tėvas sakė:

- Jeigu tai tavo sprendimas, tuomet mano sprendimas, kad tu niekuomet neištekėsi.

Bet kai tėvas mirė, Laila grįžo.

Dvylika metų yra ilgas laiko tarpas. Visus tuos dvylika metų Mažnu stovėjo prie medžio. Lapija labai išaugo, jis nevalgė, negėrė vandens ir pamažu susijungė su medžiu. Stovėti dvylika metų yra ilgai... iš lėto jis tapo medžio dalimi.

Laila atvyko ir mieste paklausė apie Mažnu. Žmonės sakė:

- Tai labai liūdna istorija. Jis išvyko su tavimi atsisveikinti, bet niekuomet negrįžo. Tik kartais, gilioje nakties tyloje, iš kažkurio medžio sklinda tavo vardą tariantis garsas:

- Laila, jau per ilgai. Kada ketini grįžti?

Ir žmonės pradėjo bijoti to medžio, nes atrodė, jog medį apsėdo dvasios ar kažkas. Niekas prie jo nesiartino.

Laila nuėjo prie medžio. Ji girdėjo balsą, džiaugsmingą pasveikinimą, bet negalėjo matyti, kur slepiasi Mažnu. Labai sunkiai ji galėjo suprasti, kad Mažnu tapo medžio dalis. Tai negali būti tikra, bet mistikas tampa egzistencijos misterijos dalimi.

Pasakojimas apie Lailą ir Mažnu yra sufijų pasakojimas. Tikriausiai tai tik simbolis galutinės vienovės su egzistencija. Nemėginant jos demistifikuoti, bet pačiam tampant pačios misterijos dalimi, tai yra vienintelis tikras supratimas. Misterija ir liks misterija, bet pats tapdamas misterija, suprasi. Tai yra vienintelis tikras supratimas. Visi kiti supratimai yra tik iš kitų skolintos žinios.

 

 

 

Ošo. Didžioji kelionė nuo čia į čia, Diskursas #27 (Osho. The Great Pilgrimage: From Here to Here. Discourse  #27)

 

 

Atnaujinta 2020-07-28






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2020. All rights reserved. Copyright information



Naujienos