Sujungti kūną su dvasia. Žmogaus gyvenimui trūksta pilnatviškumo, tikrumo ir palaimingumo. Jam nuolat kažko trūksta. Atrodo, tik vaikai iki ketverių – penkerių metų amžiaus yra natūralūs, atsipalaidavę ir džiaugsmingi. Keista, kad suaugę gyvenimo džiaugsmą randa ne savyje, o kituose: vaikuose, sporte, biznyje, politikoje, dažniausiai banaliuose trumpalaikiuose dalykuose. Aš džiaugiuosi dukromis, anūku, bet toks džiaugsmas ir palaima, kokie yra savyje, negali ateiti per kitą. Tikras džiaugsmas, tikra sveikata, gerovė ir palaima visuomet ateina iš vidaus ir nei duodama, nei atimama. Vaikai greitai suaugs ir ieškos savo laimės, o sportas, malonumai, biznis ir šlovė geriausiu atveju paliečia tik mūsų kūnus ir protus. Jie liks čia, nes jie neįeina vidun ir jų nepersinešime per mirtį. Juose nėra širdies ir nėra sielos - kitos mūsų pusės – todėl tai neišvengiamai sukelia mumyse įtampą ir gilų troškimą atsipalaiduoti, išsikrauti. Dėl to žmonės geria, narkotizuojasi, mušasi, žudo, kariauja. Tai neturi ir neturės pabaigos, jei žmogus neįžvelgs kitos savo pusės, vidinės pusės ir neatsivers ja savo buityje ir būtyje. Begalė naujų fizinių ir psichinių ligų, įvairiausi seksualiniai ir psichologiniai iškrypimai, daugybė nelaimių ir negalių atsitinka ir vis gausėja, nes žmogus neranda esminio pasitenkinimo ir ramybės, tikros gerovės ir laisvės. Neradęs esminio, žmogus renkasi bent dalinį pasitenkinimą. Inteligentiškesnis supras, kad reikalingas balansas, kita pusė, dvasia.

Šiandien matome tūkstantmečius viešpatavusių tradicinių tikėjimų ir su jais tampriai susijusių politinių sistemų pasekmes. Kita vertus, kokie mes, tokie ir tikėjimai, tokios ir politinės sistemos. Be to, bent jau iki šiol vadai ir dievai nelipdavo nuo pjedestalo, kol jiems dar ploja ir lenkiasi. Auklėjimas ir įsakymai nepadeda. Jie niekada ir nepadėjo. Greičiau kenkė. Padeda auginimas ir mokymas. Kodėl tuomet žmogui įsakinėja carai ir dievai? Gal todėl, kad žmogus vis dar tiki, bijo ir prašo. Žinoma aktorė Eglė Gabrėnaitė užrašė autografe: “Netikėk, nebijok, neprašyk.” Jeigu tai jos žodžiai, tai rodo gilų ir aukštą jos inteligentiškumą. Sunku rasti inteligentiškesnius lietuviškus žodžius. Tikėjimuose tokios tiesos nerasite. Tikėjimą derėtų pakeisti atvirumu. Argi sėkla tiki, kai krinta į dirvą? Ne, ji tiesiog atvira ir dėl to prasideda stebuklas, prasideda augimas, dalijimasis, dvasios ir kūno susitikimas.

Medikai teigia, kad Lietuvoje vis didesnė trisdešimtmečių dalis skundžiasi nuovargiu, baimėmis, depresija. Pirmieji šios ligos požymiai panašūs į gripo: pakyla temperatūra, džiūna burna, juntami galvos skausmai. Ligai vystantis, pradeda skaudėti krūtinės ląsta, sprandas, pečiai – viršutinė kūno dalis. Dėl to ne tik kad pablogėja darbingumas, bet negalia kartais prikausto žmogų prie lovos ir net padaro invalidu. Mokslininkai šią ligą anksčiau vadino “verslininkų gripu”, o kol kas nerado jai nieko daugiau kaip pavadinimą “lėtinio nuovargio sindromas” ir toliau nežino kaip gydyti. Šiandien tokių neišgydomų ir vis aukštesniuose žmogaus lygmenyse prasidedančių ligų daugėja. Ir daugės, jei nepradėsime sveikatintis ir iš vidaus.

Akivaizdu, kad neužtenka pavadinti ligą ir žinoti ko nedaryti. Reikėtų žinoti - o ką daryti? Mano patyrimas rodo ir tai atranda kiekvienas sąmoningesnis meditatorius, kad reikėtų rasti vidų, dvasią ir atnešti ją iki kūno. Reikia sujungti kūną su dvasia ir dvasią su kūnu. Tam ir reikalinga meditacija, tas ir vyksta Meditacijos mokykloje. Meditatorius, sanjasinas būtent dėl savo sąmoningumo netiki, nebijo ir neprašo, o gyvena sveikiau, geriau ir palaimingiau. Tiesa visuomet paradoksali.

Meditacijos mokyklos-a yra tai, kad gyvenime yra fizinio skausmo, kančios, kurie turi priežastį ir juos galima pašalinti. Kančia visų pirma yra dėl to, kad žmogus yra nemokšiškas, o jo gyvenimas - nedarnus, nes žmogus nėra sąmoningas nuo kūno iki dvasios ir jame darniai per psichiką nesusijungia kūnas su dvasia. Pradėti susijungimą reikia nuo fizinio kūno, nes kūnas yra grubiausia mūsų dalis ir ją lengviausia pamatyti, suprasti ir rasti žingsnį. Juk lengviau pašalinti fizinį skausmą, nei psichinį. Fiziniame lygmenyje darniausiai kūną su dvasia sujungia gamtos evoliucija, o dabar ir mokslas. Juose nėra dogmų, įsakymų, bereikalingo smurto. Vienok pažinti fizinį pasaulį nėra labai lengva. Tam reikės pastangų. Pažinti gyvenimą su visais atspalviais bus dar sudėtingiau. Dešimt dėsnių neužtenka mokslo pažinimui, todėl net ir šimto jų neužtenka pažinti gyvenimui. Kita vertus, tikras pažinimas yra daug paprastesnis ir lengvesnis, jei einama su tiesa, nes tuomet viskas matoma ir nieko nereikia palaikyti. Užtenka tiesiog atsimerkti ir matyti, be nuostatų atsiverti visų vidinių energijų ir procesų matymui ir pagal tai gyventi. Nematantiems galima pasiūlyti elgtis su kitais taip, kaip trokštate, kad elgtųsi su jumis ir nesielgti taip, kaip trokštate, kad su jumis nesielgtų. Už šių žodžių yra gili tiesa, kad visuose kūnuose gauname tai, ką duodame.

Nemanykime, kad fiziniame kūne bus gerai, jei jam trūksta dvasios. Tai didžiausia klaida, kuri atsitinka dėl mūsų trumparegiškumo ar aklumo. Kiekvienas žmogus į žemę atsineša dvasinę energiją, kuri dėl inertiško veržimosi viską pajusti kūnu ir protu, išsenka apie trisdešimtuosius metus. Valgydami mes neturime pamiršti sėjos ir derliaus dalykų. Normaliai vystantis trečiame gyvenimo septynmetyje žmogus turėtų išlavinti protą, ketvirtame - išskleisti širdį, o penktame septynmetyje nuo 29 iki 35 metų - pasiekti dvasią ir susijungti. Šiandien didžioji trisdešimtmečių žmonių dalis nežinodama, kas yra normalu šiame periode, neauga link dvasios, o bando laimę rasti kūno ar proto malonumuose. Natūraliai bręstant iki šio periodo pabaigos būtina užsiauginti naują dvasios derlių. Dėl jos trūkumo ir dėl to kylančios depresijos žmonės pradeda tikėti, kad taip ir turi būti ir jie turi nešti savo kryžių. Bet taip galima paaiškinti ir duonos, šilumos ar žinių trūkumą. Kita vertus, dėl dvasinių potyrių žmonės bereikalingai daro įvairius mirtinus triukus, eina keliais apie šventyklas arba neša “savo” kryžių. Sugalvoti priėjimo prie dvasios būdai yra trumpalaikiai ir nepereina per mirtį. Meditacija yra natūralus, lengviausias ir tiesiausias kelias į dvasią.

Meditacijos mokyklos-b yra tai, kad žmogus turi psichiką ir ją būtina harmonizuoti su kūnu ir dvasia. Žmogaus psichika yra tarp kūno ir dvasios, ir jai priklauso emocijos, mintys, norai, įsivaizdavimai, sapnai, motyvai ir pan. Rytuose juos išskirsto į vitalinį, astralinį ir mentalinį kūnus. Keturi - fizinis ir šie trys kūnai - darnos ir dvasios tekėjimo požiūriu ir yra tyrinėjami bei lavinami meditacijos mokykloje. Jų pradiniam pažinimui ir perkeitimui pagal natūralius gamtos ir dvasios ritmus reikia ketverių metų. Tokią pradinę mokyklos viziją patvirtina ir jos absolventų apklausa. Vitalinį, astralinį ir mentalinį kūnus ieškotojai gana patikimai pradėjo įsisąmoninti atitinkamai antrais, trečiais ir ketvirtais mokyklos metais.

Žmogui yra labai naudinga pažinti savo emocijų, jausmų, minčių, norų, ambicijų, įsivaizdavimų ir pan. kilmę ir jų taikymo pasekmes, nes tuomet jis gali realiai keisti savo gyvenimą. Argi normalu, kad tėvas filme ar gyvenime lupa vaiką paaiškindamas, kad kai įpyksta - nesusivaldo. Bet taip galime pasiteisinti ir pervažiavę vaiką mašina, nes įsibėgėję jos tinkamai nesuvaldėme. Tai atsimerkime fiziniame ir vitaliniame kūnuose ir matysime bei suvaldysime ne tik mašiną, bet ir pyktį. Mūsų psichologiškai nemokšiškoje visuomenėje nėra pažintas ir žmogaus astralinis kūnas, kuriame yra žmogaus praeitis ir proto geba. Tai kaip gi galime tinkamai rasti darbą, moterį ar vyrą ir sveikai gyventi? Sveikata labai priklauso nuo mūsų psichikos. Mokslas tai jau pripažįsta, bet ši priklausomybė yra dar gilesnė ir reikšmingesnė. Be to, akivaizdu, kad tarp to, ką mums pakiša tėvai, gatvė ir mokytojai – panašiai, kaip tai daro turguje ir parduotuvėse prekeiviai ir reklama, - ir to, ko mums iš tikrųjų reikia, yra milžiniškas skirtumas. Todėl kiekvienam individualiai reikės atsirinkti, rasti ir susikurti savo kelią.

Mokslas jau daug padarė, kad pagerintų ir paįvairintų gyvenimą, bet įsisavinti mokslą ir transformuoti savo psichiką galime tik mes patys. Tarp mūsų kūnų nėra didelio skirtumo, bet tarp mūsų protų ir psichikų yra milžiniškas skirtumas. Vienas gali būti skerdiku, o kitas muzikantu ar sodininku. Tačiau tam, kad praėjusiuose gyvenimuose buvusį skerdiką nemokytume groti fortepijonu ar neišrinktume į Seimą ir atvirkščiai, būtina šiuos kūnus pamatyti ir pažinti. Kita vertus, ar daug šiandien yra žmonių, kurie nors šiek tiek prisimena savo praėjusius gyvenimus ir mato šiuos kūnus bei sąmoningai dabartinį gyvenimą derina su esama patirtimi? Nuostabų darbą šiuo požiūriu jau daro visi ezoterikai ir parapsichologai. Pastarieji jau ateina iki širdies be dogmų ir įsakymų, nors jiems vis dar trūksta meditacijos. O tai sveikam, geram ir palaimingam gyvenimui būtina.

Meditacijos mokyklos-c yra tai, kad sveikata, gerovė ir palaima neturi priežasties ir yra natūrali žmogaus sąmoningumo ir jo dvasinio augimo pasekmė. Pirmosios patirtos pilnatvės akimirkos rodo, kad jūs neapsiribojote sveikata, turtais ir šlove, o atsivėrėte ir dvasiai. Su ja į jus įžengia ir tiesa bei laisvė. Dabar jūsų sąmonė pražydo, dvasia teka ir per jus. Pražydusi gėlė gali skleisti tik fizinį aromatą, o pražydusi sąmonė - ir dvasinį aromatą. Tai pajaus ir kiti. 2004-jų metų trečios Meditacijos mokyklos laidos absolventė Narciza sako, kad to be Meditacijos mokyklos niekaip nesuprasi. Dabar ji, jei skauda kūną ar negerai jaučiasi, tai pakvėpuoja į skaudamą vietą, pajuda, pasižiūri vidun, atpalaiduoja emocijas, kūną, mintis ir įtampa ar kančia praeina. Ši jau šešiasdešimtį perkopusi mokslininkė net pati sau atrodo per jaunatviška ir stebisi, ar taip ir turėtų būti. Tikėkite, kad turėtumėte susirgti ir susirgsite. Kerštaukite, meluokite, tikėkite, kad esate kalti, kuklinkitės ir jausitės blogai, sunkiai, o greitai ir susirgsite. Būkite atviri, elkitės natūraliai savo, aplinkinių ir visos egzistencijos atžvilgiu, priimkite savo prigimtį ir pagal ją elkitės, tai sveikata, gerovė ir meditacija natūraliai įžengs į jūsų gyvenimą. Mokyklos absolventų apklausa parodė, kad kaip šalutinė pasekmė, jų ligų ir nedarbo dienų kiekis per keturis Meditacijos mokyklos metus sumažėjo keletą kartų, o jų gyvenime atsirado daug daugiau meilės, laimės ir net palaimos bei įžvalgos.

Normaliam fiziniam augimui vaikas pirmuosius gyvenimo metus turi gyventi su žmonėmis, kurie rūpinasi reikalingų fizinių ir psichologinių sąlygų sudarymu, o normaliam dvasiniam augimui pradedančiam meditatoriui labai naudinga, o gal ir būtina dvasinė atmosfera, kurioje jis galėtų praeiti sunkesnius ir pavojingesnius dvasinio augimo periodus.

Meditacijos mokykloje yra fizinės, psichinės ir dvasinės sąlygos augti ir per psichiką sujungti kūną su dvasia, išskleisti abu - kūno ir dvasios - sparnus, ir ne kristi į skausmą ir kančią, o skristi į gerovę, laisvę ir palaimą. Ar krisite, ar skrisite priklauso tik nuo jūsų.

Informaciją apie Meditacijos mokyklos abc įvadinę paskaitas ir praktikumus galite rasti žurnalo "Žmogus", 2004 m. Nr. 12 puslapiuose.

Prem, meditacijos meistras

Papildomi straipsniai apie Meditacijos mokyklą:

Meditacijos mokykla, Žmogus 1999 Nr.10
Meditacijos mokyklos vizija ir praktika, Žmogus 2000 Nr.12
Meditacijos mokykla (1), Žmogus 2002 Nr.11
Meditacijos mokykla (2), Žmogus 2002 Nr.12