LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Kodėl tu visuomet juokiesi iš popiežiaus? Ar esi jam priešiškas dėl asmeninių priežasčių?*

II dalis

Praeityje popiežiai negyveno ilgiau nei vienerius arba dvejus metus, nes jie tapdavo popiežiais gyvenimo pabaigoje. Tai ilga hierarchija. Jie pradeda kaip žemiausieji šventikai, tada tampa vyskupais, tada kardinolais ir galiausiai du šimtai kardinolų išrenka popiežių. Tai labai reta ir išrenkami tik labai seni žmonės dėl paprastos priežasties, nes jie mirs po metų ar dviejų ir tuomet bus išrinktas kitas kardinolas. Tai paprasta strategija politikoje. Bet jie pamiršo... šis lenkas visiškai užmiršo numirti. Jį išrinko tikėdamiesi, kad jis seks tradicija, nes jis buvo senas. Bet jam taip patiko būti popiežiumi, kad jis atjaunėjo, o ne paseno. Ir dabar visi kardinolai pasimetę – ką daryti? Ir kur jie suras ką nors po to, kai lenkas mirs? Reikės rasti ką nors kvailesnį, idiotiškesnį, o aš nemanau, kad yra žmonių už Lenkijos ribų, kurie sugebėtų būti kvailesni už jį.

Du lenkai baigė mokyklą ir žengia į pasaulį. Vienas klausia kito:
- Ką darysi su savo gyvenimu?
- Na, - atsako kitas. Nusprendžiau būti ūkininku ir auginti vištas.
Po penkerių metų jie susitinka gatvėje ir pirmasis lenkas klausia:
- Kaip tau sekasi vištų ūkyje?
- O, dieve, - atsako anas, - tai visiška katastrofa. Mirė visos mano vištos.
- Kodėl? – klausia draugas, - kas atsitiko?
- Esu tikras, - atsako lenkas – kad, jas pasodinau per giliai ir per arti viena kitos.

Lenkai turi specialybę, šito specialybė buvo vištų ūkis. Aš nesu prieš popiežių, esu prieš visą ideologiją, kurią popiežius atstovauja. Esu prieš dievo idėją, esu prieš dievo sūnaus idėją. Esu prieš idėją, kad bet kuri žmogiška būtybė apsimeta turinti tiesioginio ryšio telefoną su dievu.

Visa krikščionių teologija yra tokia apgailėtina, kad jeigu kažkiek suprastum religiją kaip patirtį, nustebtum, kad krikščionybė išvis yra laikoma religija. Joje nėra nieko religinga. Jokios meditacijos, neprašvito nė vienas popiežius. Netgi žmogus, kuris sukūrė visą krikščionybę, nebuvo prašvitęs.

Krikščionybės nesukūrė Jėzus. Jis liko žydu visą savo gyvenimą. Jis gimė žydu, gyveno ir mirė žydu. Jis niekada nežinojo, kad yra krikščionis. Jis visai nemėgino sukurti naujos religijos. Apie tai jis nepasakė nė vieno sakinio. Jis visą laiką mėgino įrodyti, kad yra žydų pranašas, kurio žydai laukė tūkstančius metų, lauktasis didis pranašas po Mozės.

Žydai dėl to pyko. Jeigu jis būtų sukūręs naują religiją, nebūtų buvę jokios problemos. Jeigu jis būtų norėjęs sukurti naują religiją, žydai būtų pasijuokę iš viso to reikalo, kad dailidės sūnus, kurio gimimas yra įtartinas... šventosios dvasios neegzistuoja, netgi judaizme, kažkoks chuliganas iškrėtė pokštą. Jie būtų juokęsi, bet kadangi jis nuolatos nedavė jiems ramybės ir norėjo, kad jie priimtų jį kaip pranašą, tai buvo neįmanoma.

Kartais yra gerai suprasti dalykus jų psichologiniame fone. Kodėl buvo taip sunku žydams priimti Jėzų kaip jų paskutinįjį pranašą? Akivaizdu, jis buvo neišsilavinęs, jis nebuvo net rabinu, jis neišmanė žydų šventraščių. Daugių daugiausia jį kankino megalomanija. Bet tai buvo paviršutinės priežastys jį atmesti.

Gilesnė priežastis buvo ta, kad paskutinysis pranašas buvo jų viltis. Jie tikėjo, kad paskutinysis pranašas išvaduos juos iš jų vargingumo, kančios. Žydai kentėjo daugiau nei bet kuri kita rasė pasaulyje. Jie gyveno viltimi, kad paskutinysis pranašas ateis vieną dieną ir paskutiniojo pranašo atėjimas bus tamsios nakties pabaiga. Ir jie tikėjo dėl Mozės, kad yra dievo išrinktieji. O dievo išrinktieji, kad turėtų dailidės sūnų kaip paskutinįjį pranašą ir gerai žinoma, kad jis nėra savo tėvo sūnus, nes gimė po vestuvių, bet nepraėjus devyniems mėnesiams, taigi jis nebuvo Juozapo sūnus.

Musulmonai niekuomet Jėzaus nelaikė Juozapo sūnumi. Jie taip pat netikėjo šventąja dvasia. Šventąją dvasią išrado krikščionybė, kad pridengtų senas apkalbas. Musulmonai vadiną Jėzų „Ibn Marian“ – Marijos sūnumi. Tai daug nuoširdžiau. Jie prie to daugiau nieko neprideda, jie tiesiog nemini Juozapo. Vienas dalykas yra aiškus, jis yra Marijos sūnus. Arabiškai „Marija“ yra „Marian“. Arabų kalboje visi turi rašyti savo vardą ir savo tėvo vardą. Kadangi tėvas neaiškus, jie rašo Jėzaus motinos vardą – Jesus Ibn Marian – Marijos sūnus.

Žydai tikėjosi pranašo, didžio pranašo, kuris išlaisvins juos nuo visų jų kančių. O Jėzus nedarė nieko, kad juos išlaisvintų nuo jų kančių. Jie negalėjo jo priimti, nes jį priimti reikštų sugriauti jų viltį. O ta viltis buvo vienintelis dalykas dėl kurio jie gyveno. Tai labai keistas fenomenas.

Chimis Goldbergas plaukė laivu pirmą kartą. Jam pasireiškė jūros liga. Kapitonas atėjo ir sako:
- Nepergyvenk, nes dar niekas laivybos istorijoje nemirė nuo jūros ligos.
Goldbergas atsakė:
- Prašau, daugiau taip nekalbėti, nes mirtis yra vienintelė viltis, dėl kurios gyvenu, tikėdamasis, kad mirsiu. Ši liga - ..., o tu man sakai... Manai, kad mane ramini, bet tu atimi mano viltį.

Niekas nenori sugriauti savo vilties, nes gyvenimas yra tuščias. Jie jį užpildo viltimis. Vargšas žmogus tikisi, kad taps turtingu. Neišsilavinęs žmogus galvoja, kad jeigu jis buvo neišsilavinęs, tai bent jau jo vaikai bus išsilavinę. Bet visi gyvena per viltį, nes dabartis yra visiškai tuščia. Jie tik tegali įsivaizduoti pasitenkinimą teikiančią ateitį.

Jėzus nesuteikė tokio pasitenkinimo. Jį teikė viltis, kad vieną dieną pasirodys pranašas. Žinoma, jie niekuomet nieko nepripažins, nes joks žmogus negali išvaduoti jų iš kančios, ne tik Jėzus. Po jo nebandė niekas kitas, nes rezultato matymas... Priešingu atveju žydai nukryžiuos ir kitą, nes negali nei vieno išlaisvinti nuo jo kančios. Tai paprastas dalykas – kiekvienas susikuria savo kančią ir tik jis gali save išvaduoti.

Negali užmesti atsakomybės ant kažkokio pranašo, kuris ateis ir išvaduos tave nuo visų vargų ir kančios. Žydai buvo visiškai pavargę, bet viltis buvo vienintelis šviesulys jų tamsioje naktyje. Jėzus norėjo pasiimti tą viltį taip pat? Tokia buvo po tuo slypinti psichologija. Jie negalėjo priimti Jėzaus.

*Ištrauka iš Ošo videodiskurso Sat Chit Anand, Politicians are Great Criminals, vol.10 #12 Question 2

 

Prembudos komentarai:

- Žydai nuo seno dažnai renkasi megalomaniją - perdėtą savęs, savo proto, sugebėjimų, galimybių, reikšmės, laimėjimų vertinimą. Visų pirma į tai nurodo jų, kaip dievo išrinktosios tautos pasiskelbimas. Visi gali pasiskelbti išrinktaisiais. Bet tik megalomanai, kaip Ošo kalba apie žydus ir Jėzų, pasiskelbia išrinktaisiais ar mesijais, ir tai iš karto sukuria konfliktą su aplinka. Po to kova su aplinkiniais tampa neišvengiama.

- Visi turi šiek tiek megalomanijos. Kartais situacija būna palanki megalomanijai pasireikšti ir žmonės, šalys, tikėjimai matydami nors ir trumpalaikę naudą, negali tuo nepasinaudoti. Dalis lenkų negalėjo netapti megalomanais, kai popiežiumi išrinko lenką. Fundamentalizmas ir nacionalizmas visuomet kyla iš megalomanijos, pasipūtimo ir pan.

- Megalomanai labiausiai nemėgsta lygybės ir tiesos. Jie kai kada tiesiog tiki, kai kada dar šiek tiek prisigalvoja, kad kiekvienas gali turėti savo tiesą, savo nelygybę. Žinoma, kad moksle nėra savo tiesos, o dvasios moksle ar religijoje savo tiesos visai nelieka. Ir tai yra patiriama. Dėl tiesos nemėgimo lenkas popiežius Jonas Paulius II, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir JK premjerė Margaret Tečer labai nemėgo naujų religijų ir Ošo bei dirbtinai jį sulaikė JAV, siuntinėjo per kelis kalėjimus ir ten Ošo apnuodijo. Apie tai Ošo plačiau kalba savo diskursuose ir pagal juos išleistoje knygoje „Priests and Politicians: The Mafia of the Soul“.

 

Atnaujinta 2019-07-29






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551   | tel. (8-5) 2153398    
el. p.:   |   svetainė: http://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2019. All rights reserved. Copyright information



Naujienos